Darbuotojo privatumas ir darbdavio interesai
Asmens privatumas – tai viena svarbiausių kiekvieno žmogaus teisių. Tačiau darbo vietoje privatumui neretai iškyla grėsmė. Darbo metu darbdaviai neretai stebi, ką jų darbuotojai veikia – ar dirba, ar naršo internete. Viskas atrodytų lyg ir pagrįsta ir natūralu – tai paprasčiausia darbuotojų kontrolė, tačiau ji vyksta neatsižvelgiant į tai, kad pietų pertraukos metu nevalia stebėti, ką veikia darbuotojas.
Darbuotojų privatumo klausimas visuomet buvo aktualia tema, tačiau darbuotojams kyla vis daugiau klausimų ir pastebima vis daugiau konfliktų. Pavyzdžiui, jeigu darbuotojas tiesiogiai nedirba ir nebendrauja su klientais, jis darbo metu gali rasti laiko sau. Plačios interneto galimybės leidžia darbo metu net gi žiūrėti filmus, o tokią tendenciją pastebi įmonių vadovai. Todėl darbdaviai domisi, kaip teisiškai ir legaliai blokuoti prieigą prie tam tikrų internetų svetainių, kad nebūtų pažeidžiamas darbuotojo privatumas. Didžiausias klausimas, kuris iškyla tiek darbuotojams, tiek darbdaviams – ar darbo metu darbuotojas gali užsiimti pašaline veikla?
Daug diskusijų taip pat kyla dėl konfidencialios informacijos apsaugos tuomet, kai darbuotojas komunikuoja asmeniniais tikslai ne darbine pašto sistema, o naudodamasis asmenine elektroninio pašto sistema. Darbuotojo elektroninis paštas gali būti lengvai patikrinamas ir skaitomas, kai naudojamasi darbine pašto sistema.
Mūsų šalies įstatymai nėra aiškiai sureguliuoti, kai kalbama apie asmens privatumo užtikrinimą darbe. Šiuo metu yra kompleksiškai laikomasi Darbo kodekso nuostatomis, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, įvairiais tarptautinės teisės aktais ir teismų praktika. Kiekviena įmonė turėtų turėti taisykles, kuriose yra aiškiai apibrėžta, ką darbuotojai gali ir ko negali daryti darbo metu.
Asmens privatumas yra subjektyvus dalykas, todėl apibrėžti, kur baigiasi teisėti darbdavio interesai ir kur prasideda darbuotojo teisės į asmeninį gyvenimą nėra lengva. Jeigu darbdavys nusprendžia sudaryti sąrašą svetainių, kuriuos yra blokuojamos įmonėje, svarbiausia, kad darbuotojai būtų apie tai informuoti. Jeigu darbdavys ruošiasi instaliuoti specialią sekimo programą į darbuotojo kompiuterį, jis pirmiausiai turi gauti darbuotojo sutikimo. Jeigu tokia programa instaliuojama be darbuotojo sutikom, šie veiksmai gali būti laikomi kaip tiesioginis įsikišimas į privatų asmens gyvenimą. Darbdaviai turi suprasti, kad darbuotojo stebėjimas, ką jis veikia darbo metu, yra viena, tačiau ką darbuotojas veikia prie kompiuterio pietų pertraukos metu ir visai kas kita – tai gali būti traktuojama kaip pažeistas asmens privatumas.
Teismų praktikoje pasitaiko įvairių atvejų, kai sprendžiamos bylos, susijusios su asmens privatumu darbe. Kiekvienas atvejis yra unikalus, todėl daryti vienareikšmiškų išvadų, kas yra asmens privatumo pažeidimas, o kas ne. Darbdaviams svarbiausia žinoti, kad bet koks įsikišimas į darbuotojo privatų gyvenimą ir jo stebėjimas darbo metu turi būti aiškiai argumentuotas ir motyvuotas. Darbuotojams taip pat patariama atsakingiau elgtis darbo vietoje ir susimąstyti, ar viskas, ką jie daro yra tinkama ir toleruotina darbo vietoje. Taip iškils mažiau problemų darbovietėje ir bus užtikrinamas asmeninis privatumas.
