Sergantiesiems osteoporoze žiema gali tapti sunkiu išbandymu
Osteoporozė – tai kaulų liga, kuria sergant sumažėja kaulų masė ir pasikeičia kaulinio audinio struktūra. Dėl šių pokyčių padidėja kaulų trapumas ir polinkis lūžti. Dažniausi osteoporoziniai lūžiai – tai šlaunikaulio viršutinės dalies, stuburo slankstelių, dilbio kaulų ir žastikaulio. Būtent osteoporozinių lūžių augimo mastai ir kelia didžiausią nerimą. Osteoporozė – opi sveikatos problema ne tik dėl to, kad tai brangiai kainuojanti liga, bet svarbiausia dėl to, kad ji gali suluošinti žmogų ir smarkiai pabloginti jo gyvenimo kokybę.
Visuomenė senėja, todėl sergančiųjų šia liga daugėja. O žiema jau susirgusiems ar priklausantiems rizikos grupei žmonėms gali tapti rimtu išbandymu, nes, paspaudus šaltukui, pasnigus ir apledėjus gatvėms, lūžių grėsmė dar labiau padidėja.
Osteoporozės pasekmės negailestingos
Pasaulinė sveikatos organizacija osteoporozę yra paskelbusi antrąja didžiąja liga pasaulyje, nes ja serga apie 200 mln. viso pasaulio žmonių. Skaičiuojama, kad pasaulyje vyresniems nei 50 m. amžiaus vyrams ir moterims dėl osteoporozės kasmet įvyksta 2,5 mln. kaulų lūžių. Kas 30 sekundžių vienam ES šalių gyventojui įvyksta kaulo lūžis. Vienas ar keli osteoporozės nulemti lūžiai įvyksta apie 40 proc. moterų ir 13 proc. vyrų. Liga pavojinga ir smarkiai luošinanti, nes per pirmuosius mėnesius po patirto šlaunikaulio lūžio net 15–20 proc. žmonių miršta, 50 proc. tampa neįgalūs, o 25 proc. reikalinga nuolatinė slauga. Tarp vyresnių mirštamumas didėja. Tad liga – negailestinga. Osteoporoziniai lūžiai dėl didelio mirtingumo, savarankiškumo praradimo ir milžiniškų gydymo kaštų apibūdinami kaip ypač reikšminga šiuolaikinė problema.
Osteoporozės tipai
Osteoporozė pagal savo kilmę, eigą, pažeidimo vietą nėra vienalytė. Neretai tai tyli liga, nes dauguma žmonių iki lūžio nejaučia jokių simptomų. Ir nors dažniausiai ji diagnozuojama vyresnio amžiaus žmonėms, ja gali susirgti ir jaunesni (vadinamoji jaunatvinė osteoporozė).
Vis dėlto osteoporozė dažniausiai užklumpa moteris, kurios peržengė menopauzės slenkstį. O vyrams ji gali pasireikšti sulaukus 65-erių metų.
Sumažėjus lytinių hormonų gamybai, kauliniame audinyje ima vyrauti kaulą ardančios ląstelės, todėl kaulas pradeda retėti. Ligą skatina ir vitamino D apykaitos sutrikimas bei kalcio pasisavinimo sumažėjimas. Metams bėgant šie pakitimai įvyksta kiekvieno žmogaus organizme, tačiau būna skirtingi. Nustatyta, kad per pirmuosius penkerius metus po menopauzės moterys praranda apie trečdalį savo kaulų masės. Tai skatina kompresinius stuburo slankstelių, šlaunikaulio, riešo, dilbių lūžius.
Osteoporozė gali išsivystyti ir sergant ligomis, sutrikdančiomis kaulinio audinio apykaitą, pvz., cukriniu diabetu, reumatoidiniu artritu, tireotoksikoze ir kt. Taip pat ji gali atsirasti ilgiau vartojant kai kurių vaistų, tokių kaip kortikosteroidai, vaistai nuo traukulių, heparinas, ar veikiant toksinėms medžiagoms (pvz., nikotinui, alkoholiui, aliuminiui, ličiui).
Ypač dažnai osteoporozę sukelia ilgalaikis gydymas gliukokortikoidais. Todėl, pavyzdžiui, sergantiesiems reumatinėmis ligomis, tokiomis kaip reumatoidinis artritas, osteoporozės priežastis yra tiek pagrindinė liga, tiek ir vaistai, kurie vartojami ją gydant.
Kam rizika susirgti osteoporoze didesnė?
Riziką susirgti osteoporoze didinantys veiksniai yra vyresnis amžius, moteriška lytis, mažas kūno masės indeksas, estrogenų stoka (ankstyva menopauzė iki 45 m.), skydliaukės ar kitos endokrininės ligos, kaulinio audinio ar kaulų metabolinės ligos ir pan., rūkymas, piktnaudžiavimas alkoholiu, netinkama mityba (kalcio, vitamino D ir kitų vitaminų stoka, nesaikingas kofeino vartojimas, kt.), mažas fizinis aktyvumas.
Tik faktai:
- Osteoporoze gali sirgti ne tik vyresnio amžiaus žmonės – ja gali susirgti bet kokio amžiaus asmenys.
- Baltiesiems ir azijiečiams rizika susirgti osteoporoze yra didesnė.
- Riziką didina kava ir alkoholis.
- Pagal statistiką, viena iš dviejų moterų ir vienas iš keturių vyrų per savo gyvenimą gali patirti osteoporozinius kaulų lūžius.
- Vyrai linkę susirgti osteoporoze 10–15 metų vėliau nei moterys.
Kaulų lūžiai – klastingi sunkios progresuojančios osteoporozės palydovai
Osteoporozė – itin klastinga liga, nes dažnai neturi jokių ryškių požymių. Neteisūs tie, kurių manymu, osteoporoze sergančiam ligoniui būtinai turi skaudėti. Apie 99 proc. sergančiųjų nė neįtaria apie pokyčius, vykstančius jų kauluose. Mažėjant kaulų masei, kaulai tampa tokie trapūs, kad nebeatlaiko net mažos traumos ar įprasto kasdienio krūvio ir lūžta. Labai dažnai pacientai nejaučia jokio skausmo ir tai, kad serga sunkia osteoporoze, sužino tik kai patiria lūžį (stuburo, riešo, šonkaulių, šlaunikaulio). Sunki osteoporozė – tai daugybiniais lūžiais komplikuota osteoporozė, labai pabloginanti paciento gyvenimo kokybę ir didinanti neįgalumo riziką. Įvykus lūžiui dėl osteoporozės, per pirmus 6 mėnesius miršta vienas iš penkių, o du lieka neįgalūs.
Patys pavojingiausi – šlaunikaulio viršutinės dalies lūžiai. Šiuos lūžius nesunku diagnozuoti, nes jie labai skausmingi ir sukelia negalią. Tačiau, lūžus stuburo slanksteliams, ne visada būna stiprus skausmas, todėl šie lūžiai gali likti ir nepastebėti.
Neretai tik sumažėjęs ūgis ar pakitusi laikysena, sutrikę kvėpavimas ar virškinimas, negalėjimas miegoti naktį gali leisti įtarti, kad yra lūžę vienas ar keli stuburo slanksteliai. Dėl osteoporozės lūžęs slankstelis praranda normalią struktūrą – jis susiploja, deformuojasi. Lūžus vienam slanksteliui, pasikeičia svorio centras, todėl kito slankstelio lūžio rizika padidėja 5 kartus, t. y. kitas slankstelis gali lūžti labai greitai. Dėl dažnai patiriamų pakartotinių slankstelių lūžių vyksta tolesnė stuburo deformacija. Todėl ilgainiui išsivysto ryškus stuburo iškrypimas ir negalia. Kartais dėl daugybinių stuburo slankstelių lūžių kūno laikysena pakinta taip, kad osteoporoze sergantis žmogus nebegali atsitiesti, susiformavusi kupra neleidžia atsigulti ant nugaros, o šonkaulių lankai remiasi į dubens kaulus. Dėl išvaizdos pokyčių tokie pacientai labai išgyvena, neretai juos vargina depresija.
Šiuolaikiškas gydymas
Norint išvengti lūžių, osteoporozę reikia laiku pastebėti ir gydyti. O jei jau kaulas lūžęs, gydymo tikslas – išvengti naujų lūžių.
Osteoporozės gydymas yra ilgalaikis, neretai iki gyvenimo pabaigos, kompleksinis. Būtina įvertinti ir, jei įmanoma, šalinti rizikos veiksnius, didinti fizinį aktyvumą, vartoti pakankamai kalcio ir vitamino D.
Gydymas vaistais skiriamas, kai nustatomas smarkus kaulų mineralinio tankio sumažėjimas arba įvyksta osteoporozinis lūžis. Skirdamas osteoporozės gydymą gydytojas įvertina osteoporozės kilmę, sunkumą (su lūžiu ar be lūžio, kurioje vietoje ir kt.), kaulų mineralinio tankio matavimo ir rentgenologinių tyrimų duomenis, taip pat gretutines virškinamojo trakto, širdies ir kraujagyslių sistemos ligas, inkstų funkciją, gebėjimą laikytis gydymo režimo.
Yra kelios vaistų grupės, veikiančios kaulinio audinio apykaitą. Dažniausiai osteoporozė gydoma preparatais, kurie stabdo kaulų ardymą (tai alendrono rūgštis, ibandrono rūgštis, natrio rizedronatas, zolendrono rūgštis, denozumabas ir kt). Tačiau ir gydantis kaulas gali lūžti. Todėl reikia išlikti budriems ir apie visus savo negalavimus pasikalbėti su gydytoju.
Sunkiausiems ligoniams skiriami medikamentai, stimuliuojantys kaulinio audinio formavimąsi (teriparatidas, stroncio ranelatas). Šie vaistai suteikia galimybę grįžti į įprastą kasdienį gyvenimą. Tačiau sergantiesiems osteoporoze, ypač sunkios formos, reikia nepamiršti, kad kaulų būklė keičiasi negreitai: reikės 3–4 mėnesių kaului atsinaujinti ir beveik dvejų metų, kol jame susikaups reikiamas mineralų kiekis.
Parengė Natalija Voronaja
LRFRT00019a 2014/11
