Laimingos santuokos formulė – kokia?
Susižavėjimas, įsimylėjimas, gėlės, dovanos, linksmos vestuvės. Krūva nešvarių indų, pinigų stygius, barniai, priekaištai, pretenzijos. Tai vienas galimų šeimyninio gyvenimo scenarijų. Kodėl taip nutinka? Kodėl vienos poros sugeba santuoką išsaugoti iki gyvenimo pabaigos, kitos – išsiskiria neatlaikę smulkių buities išbandymų? Kur slypi laimingos santuokos paslaptis? Juk duodami santuokos įžadus jaunieji prisiekia vienas kitą mylėti, gerbti, ir tikisi gražaus ir laimingo šeimos gyvenimo.
Apie tai kalbamės su psichologe Rasa Šimkoniene.
Ar laiminga santuoka priklauso nuo žmogaus charakterio bruožų?Galbūt yra žmonių visiškai neskirtų šeimyniniam gyvenimui?
Žmonės yra skirtingi, skirtingų temperamentų, charakterių, kilę iš skirtingų šeimų ir kiekvienas turi galimybę susirasti sau gyvenimo partnerį, kurio poreikiai, skoniai, gyvenimo stilius atitiktų jo, su kuo galėtų kurti šeimą, kurioje abu jaustųsi laimingi. Tik labai svarbu duoti sau ir kitam laiko pažinti vienas kitą, bendraujant būti tikriems ir atviriems, tada po vedybų neturėtų kilti nesusipratimų, kai vienas iš poros gali pasijusti apgautas.
Yra atliktas tyrimas, kurio rezultatai rodo, kad laimingesnės santuokos tos, kurių sutuoktiniai turėjo mažiau partnerių iki santuokos. Ar galėtumėte tai pakomentuoti?
Taip, apie tai rašoma ir D.Myerso „Socialinėje psichologijoje“. Be šio faktoriaus, dar, kalbant apie santuokos tvirtumą, minima ir nuostatų bei vertybių atitikimas, kilmė iš panašaus socialinio sluoksnio, išsilavinimo lygis ir kt.
Tai, kad sutuoktiniai turėjo mažiau partnerių iki santuokos, manau rodytų, kad jie atsakingiau ir pagarbiau mato šalia esantį žmogų. Taip pat kyla klausimas, kas vyksta ar vyko su tuo žmogumi, kuris negali užmegzti pastovaus artimo ryšio su kitu, o ieško artumo, turėdamas daug seksualinių partnerių.
Ar tai, kad tėvai gyvena ilgą gyvenimą santuokoje turi įtakos vaikams, ar tokių žmonių šeimos tvirtesnės?
Psichologai vienareikšmiškai yra atsakę į šį klausimą. Vaikai užaugę sėkmingoje šeimoje geba kurti stabilesnes šeimas. Jie turi pavyzdį, kaip tai buvo daroma jų biologinėje šeimoje. Tačiau kalbame apie sėkmingas šeimas, nes kai kurie žmonės nugyvena iki senatvės kartu kankindami vienas kitą ir savo vaikus, nepatirdami džiaugsmo būti drauge. Augdamas tokioje disfunkcinėje šeimoje, vaikas tikrai neugdo bendradarbiavimo, pasitikėjimo, atvirumo, mokėjimo atleisti, kito priėmimo, ištikimybės ir mokėjimo sutarti savybių.
Taip pat svarbu pasakyti ir tai, kad žmonės, užaugę išsiskyrusių tėvų šeimose, tikrai gali kurti stabilius ir sėkmingus santykius. Svarbu suprasti savo patirtį, ją įvertinti ir pasiryžti būti kartu, be abejo, išskyrus tuos atvejus, kai esi išnaudojamas, patiri psichologinį ar fizinį smurtą.
Be nesutarimų, nedidelių barnių veikiausiai neišsiverčia ne viena šeima. Dėl ko dažniausiai pykstasi sutuoktiniai? Kaip to išvengti? Kuris pirmas turėtų pradėti taikytis?
Sutuoktiniai gali pyktis dėl labai įvairių priežasčių, kartais dėl esminių klausimų, kur norime gyventi – Lietuvoje ar užsienyje, kiek vaikų turėti, žmonai dirbti ar ne. Šie klausimai susiję su kiekvieno iš jų vertybėmis, įsitikinimais, nuostatomis. Jie reikalauja didelių pastangų iš abiejų sutuoktinių pusės, bandant išsakyti savo poziciją, išklausyti kito, suderinti abiejų poreikius ir rasti bendrą sutarimą. Jei žmonės svarbūs vienas kitam, tikrai ras išeitį ir sudėtingiausiuose gyvenimo klausimuose.
Tačiau yra porų, kurios pykstasi, kaip patys sako „dėl smulkmenų“. Čia jau reikėtų skirti laiko ir pamėginti suprasti, kas gi už to slepiasi. Greičiausiai tai bus nepasitenkinimas, kuris yra neišsakomas, dėl pačių įvairiausių priežasčių. Kartais tai gali būti nesuvokta, neįsisąmoninta. Sutuoktinis kelia susierzinimą ir labai lengva išsilieti bei nukreipti pyktį į jį. Juk artimas žmogus – atlaikys. Bet reikėtų pažiūrėti iš arčiau į save, gal tai nepasitenkinimas savimi, savo karjera, gyvenimo būdu ar kitos priežastys. Kartais verta kreiptis į psichologą, kad visa tai padėtų suprasti.
Santykių aiškinimosi nereikia stengtis išvengti, juk ginčuose gimsta tiesa. Labiau būtų svarbu, kaip mes ginčijamės. Kažkodėl dažnai manoma, kad konfliktas lygu barniui. Tačiau savo darbuose sugebame sudalyvauti konstruktyviose diskusijose, kur gerbiame savo oponentą, leidžiame jam išsakyti savo argumentus, išdėstome savo, mėginame rasti bendrą sprendimą. Kodėl gi šių įgūdžių negalėtume taikyti namie. Ginčai gali būti ir smagūs, ir pagarbūs. Beje jie būtini, nes tuomet kiekvienas šeimoje jaučiasi svarbus, išklausytas, priimtas.
Yra sutuoktinių, kurie teigia, kad jų šeimoje konfliktų visai nėra, turbūt verta susimąstyti, kas toje šeimoje visuomet nusileidžia ir atsisako savo nuomonės, juk negali taip būti, kad dviejų žmonių pozicijos idealiai sutaptų visais gyvenimo klausimais.
Žmonės, kurie myli vienas kitą ir ilgą laiką gyvena kartu išmoksta tam tikrų ritualų, šeimos taisyklių, kaip taikytis, kiek laiko jiems yra normalu pabūti atskirai, kam pirma lengviau prieiti. Draugiškoje šeimoje pyktis nesilaiko ilgai, pora stengiasi kuo greičiau rasti būdą, kaip sumažinti susidariusią įtampą.
Ar svarbu kartu atostogauti? Pvz., yra porų, kurios visada atostogauja atskirai. Galbūt tai sustiprina santuoką ar priešingai?
Kiekviena šeima individuali. Tai kas tinka vienai porai, nebūtinai tiks kitai. Yra žmonių, kurie puikiai sutaria, tačiau turi skirtingus pomėgius ir leidžia savo partneriui džiaugtis tuo, kas jam svarbu. Galbūt jie sutaria, kaip padalinti atostogų laiką taip, kad kiekvienas turėtų galimybę pasirinkti sau tinkamą poilsio būdą, o kitą atostogų dalį planuoja praleisti kartu. Kitos šeimos atostogauja kartu ir neįsivaizduoja, kad galima būtų tai daryti kitaip. Žmonės renkasi, ir yra gerai, jei nei vienas iš jų nesijaučia nuskriaustas ar atstumtas.
Sunku pasakyti kas stiprina santuoką, o kas ne. Juk būnant atkirai, gali suprasti kaip pasiilgai ir nori būti šalia savo artimo žmogaus, o būnant kartu ir patiriant naujus įspūdžius, kuri savo šeimos istoriją, bendrus prisiminimus.
Kokie būtų svarbiausieji patarimai, ko sutuoktiniai griežtai turėtų nedaryti?
Lengviau atsakyti į klausimą, ką reikėtų daryti nei ko nedaryti. Visų pirma neįžeidinėti ir nežeminti partnerio. Su artimu žmogumi mes dažnai leidžiame sau daryti tai, ko neleistume su kitais žmonėmis: kritikuoti prie kitų, rodyti nepagarbą, šaipytis. Tai skaudiną šalia esantį, nors jis to gali ir neparodyti.
Kartais imame per daug kontroliuoti ir nepasitikėti, nors tai rodo daugiau mūsų nepasitikėjimą pačiais savimi, tačiau labai vargina ir partnerį.
Kaltinti gyvenimo draugą dėl mūsų nenusisekusio gyvenimo – kiekvienas esame atsakingi už savo gyvenimą patys ir vyrą ar žmoną pasirinkome tokį, kuris atitiktų mūsų svarbiausius ir slapčiausius poreikius. Jei mums buvo taip blogai, kodėl nedarėme nieko, kad būtų geriau.
Tai ką gi tuomet būtinai reikėtų daryti, norint išsaugoti šeimą?
Svarbiausias dalykas – kalbėtis. Dalytis savo poreikiais, jausmais, abejonėmis, baimėmis, nerimu, džiaugsmu. Kalbėti ir girdėti. Dažnai susiduriu su tuo, kad sutuoktiniai mano žinantys, ką galvoja jų partneris ir elgiasi atitinkamai, tačiau tas žinojimas gali būti labai klaidingas. Iš to kyla daug nesusipratimų ir nesusišnekėjimo. Kažkodėl bijome paklausti ir bijome pasakyti, o kartais ir išgirsti tiesą.
Dėkojame už pokalbį.
Psichologė Rasa Šimkonienė
tel.: 8686 56 121
el. paštas: rasa.simkoniene@psichologevilniuje.lt
