Kaip atpažinti vaikų depresiją?
Yra manančių, kad vaikas negali sirgti depresija, nes jo gyvenimas pilnas džiaugsmo ir jokių psichologinių sunkumų jam kilti negali. Ypač, jeigu jis auga pilnoje šeimoje, kur abu tėvai dirba, o šeima nėra socialinės rizikos. Tačiau realybė kitokia: psichikos sutrikimai nepaiso tėvų statuso visuomenėje. PSO duomenimis, depresija ir nerimas užima devintą ir aštuntą vietas tarp dažniausiai paauglius kamuojančių ligų, o savižudybės yra trečioje vietoje tarp 15-19 m. paauglių mirties priežasčių. Koronaviruso pandemija, karantinas, izoliacija, nuotolinis mokymas – veiksniai, kurie taip pat galėjo turėti įtakos ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų, paauglių psichikos gerovei.
Laimingo gyvenimo ištakos vaikystėje
Vaikai pažeidžiamiausia visuomenės dalis, kuri sudaro 18 proc. visų gyventojų. Deja, tendencijos nedžiugina – vaikų sveikata kasmet blogėja, prastėja ir psichikos gerovė. Tai neramina, nes daugėja įrodymų, kad daugelis psichikos ir elgesio sutrikimų diagnozuojamų suaugusiems, prasideda dar vaikystėje. Be to, skaudi vaikystės patirtis sumažina atsparumą ir kitoms ligoms – lemia širdies ir kraujagyslių, onkologinių ir kitų lėtinių ligų vystymąsi. Neužtikrinta vaiko emocinė gerovė didina rizika pasireikšti elgesio, psichologinėms ir psichikos sveikatoms problemoms, taip pat depresijai, nerimui, gali paskatinti vaikus vartoti alkoholio, paveikti santykius mokykloje.
Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, 2018 m. bendras sergamumas psichikos ir elgesio sutrikimais tarp vaikų (0-17 m. amžiaus) buvo 70,3 atvejai 1000 gyventojų. Tarp 7-17 m. moksleivių 2017-2018 m. mokslo metais šis sergamumas buvo 40,95 atvejai 1000 gyventojų. Berniukų 7-17 m. amžiaus grupėje sergamumas, palyginti su mergaičių grupe, buvo didesnis sužalojimų, apsinuodijimų ir tam tikrų išorinių poveikių padarinių grupėje (35,98 atvejai 1000 gyventojų daugiau), taip pat ir psichikos ir elgesio sutrikimais (13,17 atvejo 1000 gyventojų daugiau).
Kaip atpažinti vaikų depresiją?
Pačiam vaikui sunku tiksliai apibūdinti savo jausmus, nuotaikas, todėl pastebėti aiškius suaugusiesiems būdingus depresijos simptomus sunkiau. Vaikų depresija dažnai būna užmaskuota. Apie tai, kad vaikas išgyvena depresijos epizodą gali pranešti nerimastingas elgesys, blogi mokymosi rezultatai, konfliktai su draugais ar bendraklasiais, taip pat jaudulys dėl savo sveikatos, baimė dėl artimųjų. Tiek pedagogai, tiek tėvai turėtų žinoti, kad dažnas vaikų depresijos požymis – nusiskundimai dėl sveikatos. Galvos svaigimas, pykinimas, širdies ar pilvo skausmas, blogas miegas, nuovargis – tai simptomai, kuriais gali skųstis vaikas, kai jį kamuoja depresija. Vaiko skundai gali dažnai keistis arba priešingai nuolat kankinti tie patys. Ikimokyklinukai dažnai sako, kad skauda pilvą, pradinių klasių vaikai – kad skauda galvą. Vaikai, kuriuos kamuoja depresija, dažnai patiria stiprų nerimo jausmą, kuris didėja vakarop. Tada vaikas bijo tamsos ar likti vienas kambaryje, jį apskritai viskas gąsdina.
Skirtingo amžiaus vaikams depresijos požymiai skirtingi
Mažiems vaikams depresiją galima įtarti, kai jiems pablogėja apetitas, nustoja augti svoris, vaikas būna kaprizingas, sukaustytas. Ikimokyklinukai dažniausiai skundžiasi sveikata, taip pat jų veido išraiška būna nuolat liūdna, jie tyliai kalba, vaikšto, tarsi, senukai. Pradinių klasių moksleiviams depresijos simptomai labiau aiškus – tai uždarumas, abejingumas, nenoras žaisti jokių žaidimų, liūdna nuotaika. Kita vertus, vaikai iki 12 metų retai skundžiasi bloga nuotaika, dažniau tėvams tenka girdėti, kad jų atžaloms niekas neįdomu, norisi verkti. Tiesa nuobodulys, apie kurį dažniausiai kalba vaikai, ir atspindi interesų praradimą, jų nebuvimą ir yra vienas plačiausiai pasireiškiančių vaikų depresijos požymių.
Ankstyvas vaikų depresijos požymis yra ir nepritapimas mokykloje. Tokie vaikai ilgai užtrunka ruošdami namų darbus, jie sunkiai įsisavina medžiagą, nesugeba įsiminti, perpasakoti perskaityto teksto turinio, jo nesupranta. Silpnėja jų koncentracija, dėmesys, jie pamiršta namie sąsiuvinius, knygas. Iš anksto būna nusiteikę, kad, kiek besimokytų, vis tiek gaus dvejetą. Vaikai išgyvena dėl blogų mokymosi rezultatų, mano, kad juos dėl to nemyli tėvai, kad dėl tų pačių priežasčių tėvai labiau myli jų brolį ar sesę. Galiausiai vaikai nenori eiti į mokyklą, vystosi mokyklos fobija. Gerai jie jaučiasi tik, kai būna atostogos ir į mokyklą eiti nereikia. Tokia situacija gali tęstis metų metus.
