Pandemija veda į neviltį, depresiją, savižudybę?
Nors savižudybių skaičius per pastaruosius 20 metų Lietuvoje sumažėjo: nuo beveik 33 iki mažiau nei 22 atvejų šimtui tūkstančiui gyventojų (Higienos instituto duomenys, 2020 m.), mūsų šalis vis tiek pirmauja Europoje pagal pasitraukusių iš gyvenimo žmonių skaičių. Viešojoje erdvėje plačiai kalbama, kad pandemija ir jos padariniai sveikatai, ekonomikai, socialiniam gyvenimui gali padidinti suicidų skaičių.
Padėtis Lietuvoje
Savižudybių problema aktuali visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje. Apie šios problemos svarbą ir įveikimo būdus itin garsiai kalbama rugsėjo 10-ąją – minint Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną.
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, kasmet pasaulyje savo noru iš gyvenimo pasitraukia beveik 800 tūkst. žmonių, o savižudybės jau viršijo žuvusiųjų kare ir nuo prievartinės mirties skaičių. PSO duomenimis, savižudybė yra antra pagal dažnumą mirties priežastis 15-29 metų amžiaus žmonių grupėje. Savižudybės skaudžiai paveikia tokį pasitraukimo kelią pasirinkusiojo aplinkos žmones. Skaičiuojama, kad viena savižudybė dar paliečia mažiausiai 6 žmones – artimus, bendradarbius ar bendruomenės narius. Manoma, kad vienai savižudybei gali tekti net 20 bandymų žudytis.
Higienos instituto duomenimis, 2020 m. mūsų šalyje mirė 43 547 žmogus, o išorinės mirties priežastys sudarė 5,8 proc. Viena vertus, stebima teigiamą tendenciją, nes per pastaruosius metus mūsų šalyje nuosekliai mažėjo savo noru iš gyvenimo pasitraukusių žmonių skaičius. 2010 m. nusižudė 1018 žmogus (32,9 atvejo 100 tūkst. gyventojų), 2019 m. – 658 (23,5 atvejai 100 tūkst. gyventojų). Praėjusiais metais iš gyvenimo pasitraukė 607 žmogus, t.y. 21,7/100 tūkst. gyventojų. Taigi didėjimas dėl pandemijos nėra stebimas. Kita vertus, net ir šie mažėjantys savižudybių skaičiai yra kone dvigubai didesni negu Europos šalių vidurkis.
Iš 607 žmonių, kurie nusižudė 2020 m., 474 (36,2 atv./100 tūkst.) buvo vyrai, 133 (9,0 atv./100 tūkst.) – moterys. Tarp dėl išorinių mirčių priežasčių mirusių vyrų, 2020 m. savižudybės sudarė 26,6 proc.
Priežasčių daug
Savižudybės rizika susijusi su sveikata – fizine, psichine, dvasine. Mintys apie pasitraukimą iš gyvenimo gali ateiti dėl nesutarimų šeimoje, sunkios ekonominės padėties, skyrybų, prarasto darbo, ligos, smurto šeimoje, patyčių ir t.t. Darbo, pajamų netekimas didina depresijos, alkoholio vartojimo riziką, o tai gali lemti ir augantį savižudybių skaičių. Šiandien kalbama, kad savižudybių skaičių ateityje gali padidinti ilgalaikiai pandemijos padariniai sveikatai, ekonomikai.
Nėra vienos savižudybės priežasties, tačiau didelę įtaką tam turi psichikos sveikata – psichikos ir elgesio sutrikimai, anksčiau buvę bandymai nusižudyti, priklausomybė nuo alkoholio ir raminamųjų vaistų. PSO duomenimis, sergančiųjų psichikos ligomis savižudybių rizika didesnė: sergant nuotaikos sutrikimais – 4 proc., priklausomybe nuo alkoholio 7 proc., bipoliniu sutrikimu – 8 proc., šizofrenija – 5 proc. Teigiama, kad 90 proc. pasitraukusių iš gyvenimo buvo nustatyti psichikos sveikatos sutrikimai. Šveicarijoje atlikto tyrimo (2017 m.) duomenimis, iš 66 pacientų, kurie bandė žudytis, 53 proc. sirgo depresija.
Kaip pandemija paveikė vaikų savižudybių riziką?
Savižudybės rizikos tyrimų su vaikais nėra daug. Straipsnyje „COVID 19 pandemijos įtaka vaikų psichinei sveikatai“ (autoriai G.Repšytė, R.Veitaitė, J.Gasienė) pateikiamas tyrimas, kuris vyko 2020 m. JAV. Jame buvo analizuotas į skubos pagalbos skyrių atvykstančių pacientų suicidiškumas, kuris buvo palygintas su 2019 m. duomenimis. Tyrėjai nustatė reikšmingai didesnį minčių apie savižudybę dažnį 2020-aisiais. Savižudiškų ir savęs žalojančių veiksnių taip pat buvo nustatyta daugiau. Didėjantis polinkis į savižudybę buvo siejamas su karantino apribojimais ir užsikrėtimo COVIUD 19 liga atvejais. Buvo stebėta, kad griežtėjant karantino sąlygoms ir augant sergančiųjų skaičiui savižudybės rizika didėjo, o švelninant apribojimus ir rimstant sergamumui – mažėjo.
Iš gyvenimo pasitraukęs žmogus dažnai serga depresija
Vyrauja nuomonė, kad daugelis sergančiųjų depresija, vienu ar kitu gyvenimo etapu bando nusižudyti. Realybė kiek kitokia: sergantieji depresija retai iš gyvenimo išeina savo noru. Kita vertus, kaip jau minėta, tarp nusižudžiusiųjų – dauguma sergančių depresija.
Depresija – tai psichikos sutrikimas, kuris pasireiškia ne tik liūdesiu, bloga nuotaika, kitais elgesio, emocijų pakitimais, bet neretai kartu ir kūno, t.y. somatiniais, sutrikimais. Kad galėtume užbėgti ligai už akių, reikia žinoti, kaip jį pasireiškia, kokie yra jos simptomai.
Atpažinti depresiją galima pagal šiuos pagrindinius požymius:
- liūdesys, nusivylimas, neviltis;
- gyvenimo džiaugsmo praradimas: malonumo neteikia anksčiau mėgstama veikla (pomėgiai, draugai, sportas, lytinis gyvenimas, kt.);
- pasikeitęs (sumažėjęs ar padidėjęs) apetitas, svoris;
- prastas miegas: sunku užmigti, negilus nakties miegas, ankstyvas prabudimas, mieguistumas dieną;
- sunku susikoncentruoti, sutelkti dėmesį, priimti net paprasčiausius sprendimus, apskritai sunku ką nors veikti, o ypač pradėti ką nors daryti;
- nuovargis, energijos stoka, vangumas atliekant bet kokią veiklą;
- įtampa, baimė, nerimas;
- savęs nuvertinimo, kaltės, beprasmiškumo jausmas;
- mintys apie savižudybę.
Svarbu žinoti, kad, jeigu šie požymiai trunka ne ilgiau nei 2 savaites ir nesutrikdo kitų gyvenimo sričių – miego, valgymo įpročių, kasdieninės veiklos – tai nėra depresija. Depresiją diagnozuojama, kai vienu metu žmogus patiria 5 ar daugiau aukščiau išvardytų simptomų, ir jie trunka ilgiau kaip dvi savaites. Tačiau jeigu simptomai labai sunkūs ir aiškūs, liga gali būti diagnozuojama ir anksčiau.
Šaltiniai:
COVID 19 pandemijos įtaka vaikų psichinei sveikatai. Literatūros apžvalga. G.Repšytė, R.Veitaitė, J.Gasienė