Akių sveikatą išsaugoti padės nanotechnologijos
Nesuklysime sakydami, kad apie sausų akių ligą teko girdėti kiekvienam. Taip pat daugelis žino, kad ligai įveikti rekomenduojami specialūs akių lašai. Tačiau ar visi akių lašai vienodi? Kaip kito sausų akių ligai gydyti skirtų lašų sudėtis? Ką šiandien mūsų akims siūlo pažangiosios technologijos?
Kas yra ašara ir kodėl akys sausėja?
Kad geriau suprastume, kaip veikia akių lašai ir kokios jų sudedamosios dalys yra svarbios, priminsime, kas yra ašara. Taigi, ašara nėra vien sūrus vandenėlis. Sveiką ašarą sudaro trys sluoksniai: gleivinis, vandeninis ir riebalinis. Visi jie labai svarbūs sveikam akies gyvavimui ir funkcionavimui, o, pakitus vienam iš jų, gali vystytis sausos akies liga.
Ligos vystymosi mechanizmai yra du. Vienas, kai ašarų paprasčiausiai trūksta. Kitas – kai padidėja jų išgaravimas. Taigi, sausų akių liga pasireiškia ašarų nepakankamumu, kuris atsiranda dėl to, kad jų per mažai gamina ašarų liauka, arba dėl to, kad padidėja jų išgaravimas. Kartu vystosi ir akies paviršiaus uždegimas.
Akių lašų istorija: nuo vandenėlio iki sudėtingiausių technologijų
Anot akių ligų gydytojos Editos Puodžiuvienės, pirmos kartos lašai, skirti akies sausumui gydyti, tebuvo paprasčiausi fiziologiniai tirpalai, t.y. tiesiog druskingas vandenėlis. Suprantama, kad tokie lašai negalėjo užtikrinti reikiamo poveikio, nes paprasčiausiai labai greitai nubėgdavo. Taip liga buvo gydoma 1940-aisiais. Praėjus dvidešimčiai metų atsirado antros kartos akių lašų, kurių sudėtį sudarė vanduo ir tirštinamosios medžiagos (polimerai). Šie lašai šiek tiek ilgiau išsilaikydavo akies paviršiuje, bet paveikdavo tik vieną (vandeninį) ašaros plėvelės sluoksnį, nes pasižymėjo vandenį pritraukiančiomis savybėmis, ir taip pat problemos iš esmės nespręsdavo. Dar po kelių dešimtmečių akims drėkinti pradėti naudoti hialurono rūgšties preparatai, kurie ilgiau sulaikydavo vandenį. Tačiau tiek antros, tiek trečios kartos akių lašai neveikė riebalinio ašarų plėvelės sluoksnio, kurio vaidmuo sausų akių ligos išsivystymui itin svarbus. Praktika rodo, kad sausų akių liga dažniau vystosi dėl padidėjusio išgaravimo nei dėl sutrikusios ašarų gamybos. O būtent riebalinis ašarų plėvelės sluoksnis ir atsako už vandens išgaravimą, jį lėtina, užtikrina ašarų plėvelės stabilumą. Taigi naujausi ketvirtos kartos akių lašai – riebalų vandenyje emulsija (pvz., „Cationorm“) – atkuria visus tris ašarų plėvelės sluoksnius (gleivinį, vandeninį ir riebalinį). Tai tapo įmanoma nanotechnologijų dėka.
Akims tarnauja nanotechnologijos
Kai kalbama apie nanotechnologijas, suprantama, kad jų metu naudojamos ypač mažos dalelytės. Kaip jos padėjo sukurti pažangius akių lašus? Iš tiesų, pagaminti vaistus, kurių sudėtį sudarytų vanduo ir riebalai, nebuvo lengva. Juk paprastai riebalų lašai yra per dideli, kad jų būtų galima lašinti į akis, nes tai sukeltų nemalonių pojūčių. Šią spragą užpildė nanotechnologijos, kurių dėka riebalų lašus tapo įmanoma susmulkinti tūkstančius kartų – iki nanodalelių dydžio. Tačiau vien tai problemos neišsprendė. Pasirodė, kad, net ir tokias smulkias riebalų daleles įlašinus į akis, vandeningoje ašaroje jos vis tiek greitai susijungia ir suformuoja didelius riebalų lašus. Taigi, tam, kad riebalų lašeliai ir vandeningoje ašaroje išliktų nano dydžio, buvo panaudotos kitos pažangios medžiagos, kurios, „apvilkdamos“ kiekvieną mažytį riebalų lašelį, sugebėjo atskirti jį vieną nuo kito ir taip neleisti susijungti į vieną didelį lašą.
Kita riebalų vandenyje emulsijos (pvz., „Cationorm“) gudrybė, kad lašelių apvalkalo paviršius įelektrintas teigiamu krūviu. Kodėl tai svarbu? Todėl, kad akies paviršius yra neigiamo krūvio. Taigi teigiamas ir neigiamas krūvis vienas kitą traukia, ir tai lemia, kad patekę į akį teigiami „Cationorm“ lašeliai prilimpa ir ypač tolygiai pasiskirsto akies paviršiuje. Teigiamiems ir neigiamiems jonams susijungus, lašelių viduje esantys riebalai išsilaisvina ir nukeliauja į riebalinį ašarų plėvelės sluoksnį. Taip „Cationorm“ lašai atnaujina visus ašarų plėvelės sluoksnius: lašų sudėtyje esantis vanduo patenka į vandeninį sluoksnį, riebalai – į riebalinį, o teigiamas jų krūvis užtikrina tolygų gleivinį sluoksnį.
Be konservantų, vadinasi, ilgai vartoti netinka?
Daugelis mūsų yra susidarę nuomonę, kad jeigu produkte nėra konservantų, vadinasi, jo tinkamumo vartoti laikas yra gerokai trumpesnis nei tų gaminių, kurių sudėtyje konservantų yra. Tačiau šis stereotipas ne visada teisingas. Šiandien vaistinės jau gali pasiūlyti akių lašų be konservantų, kurių tinkamumo vartoti terminas yra ilgas (pvz., „Cationorm“ lašai, atidarius buteliuką, galioja tris mėnesius). Tokį ilgą tinkamumo vartoti laiką užtikrina speciali patentuota buteliuko konstrukcija, kuri apsaugo natūralų, be konservantų pagamintą produktą nuo išorės veiksnių. Svarbu žinoti, kad buteliuką paspaudus reikia šiek tiek luktelėti, kol vaisto išlašės. Lašas nepasirodo taip greitai, kaip žmonės yra įpratę vartodami įprastus akių lašus su konservantais. Tačiau šis lašinimo ypatumas yra ne trūkumas, o privalumas, nes rodo, kad lašai yra be konservantų.
Kadangi „Cationorm“ lašuose nėra konservantų, jų galima lašinti tiesiog ant kontaktinių lęšių, o tai yra labai patogu. Atlikti tyrimai su 60 įvairiausių kontaktinių lęšių rūšių jokių nepageidaujamų reakcijų nenustatė.
Nuo ligos neapsaugotas niekas
Sausų akių liga jau vadinama civilizacijos rykšte, nes gali paveikti kone kiekvieną. Kompiuteris, darbas biure, kuriame dažniausiai oras būna sausas, kontaktiniai lęšiai, nuolatinis vairavimas, hormonų pokyčiai, vykstantys moterų organizme (nėštumo, žindymo, menopauzės metu), – visa tai didina sausų akių ligos išsivystymo riziką. Be to, senstant akys sausėja savaime, todėl dauguma vyresnių kaip 40 m. žmonių taip pat patenka į šios ligos pinkles.
Daugiau skaitykite www.sausosakys.lt
Temą parengė „Karjera ir sveikata“
