Ar egzistuoja svajonių darbas realybėje?
Sakoma, kad laimingas žmogus tas, kuris ryte noriai eina į darbą, o vakare skuba į namus. Tiesa, antroji posakio pusė gali galioti ir dirbant nemėgstamą darbą, kai darbas yra kančia. Ką tuomet daryti? Kentėti ar ieškoti? Kaip susirasti svajonių darbą? Ar jis egzistuoja? Visi vaikystėje svajojome kuo nors būti, tad jei tos svajonės išliko, nepasikeitė, galbūt vertėtų pabandyti jas išpildyti?
Svajonių darbas – mažai atsakomybės, daug pinigų?
Gydytojos psichiatrės-psichoterapeutės Živilės Paulauskienės teigimu, nustatyti, kiek žmonių iš tiesų dirba mėgstamą darbą, o kiek– tik dėl pinigų, būtų sunku, nes atliekant tyrimus visada svarbu turėti aiškų tiriamojo objekto apibrėžimą, t.y. šiuo atveju – svajonių darbo (veikiausiai dėl to tokių tyrimų surasti nepavyko). „Paklausę žmonių, kas yra svajonių ar mėgstamas darbas, atsakymų sulauktume įvairių. Pvz., kad tai veikla, kuri patinka, kurią atliekant jaučiamas pasitenkinimas, kurią sekasi vykdyti, arba kad svajonių darbas – tai mažai atsakomybės ir daug pinigų“, – sako gydytoja.
Kiekvienam žmogui svajonių darbas bus skirtingas, ir tai priklauso nuo to, ar šis darbas atitinka žmogaus kaip asmenybės savybes ir polinkius, ambicijas ir kūrybiškumą. Vienas žmogus uždaras, kitas atviras, tai lems ir mėgstamo darbo pasirinkimą. Uždaram patiks darbas su popieriais, atviram – su žmonėmis, ambicingam kilimas karjeros laiptais bus galimybė, neambicingam, norinčiam ramybės norėsis visą laiką užimti tą pačią poziciją.
„Kalbėdami apie darbą ir jo pasirinkimo galimybes, labiau kalbame apie išsilavinusius žmones. Nes, esant žemesniam nei vidutinis intelektui, išsilavinimo trūkumui ir socialiniu požiūriu sudėtingesnėms gyvenimo sąlygoms, mažėja ir žmogaus galimybės rinktis. Tiesa, jos išlieka, pvz., rinktis darbą prie konvejerio ar vairuotojo arba valytojo, bet tikrai gerokai mažesnės“, – pažymi Ž.Paulauskienė.
Kitas dalykas, kad net jeigu darbu yra virtęs hobis, piniginė jo išraiška vis tiek išlieka svarbi. Be to, net ir svajonių darbe visada gali būti sunkių momentų, nemalonių užduočių, t.y. darbų, kurie atliekami daugiau dėl pinigų. Todėl labai svarbu, kad žmogus susigaudytų ir nenusiviltų, sugebėtų matyti visumą.
Kaip suprasti, kad šis darbas – svajonių?
Anot gydytojos Ž.Paulauskienės, tai labai priklauso nuo žmogaus gebėjimo save pažinti, analizuoti ir suprasti, o ne naudotis tokiais šiuo metu madingais šūkiais – „Galiu aš, galėsi ir tu“. Pirmiausia reikia įvertinti, ar patinka bendrauti su kitais žmonėmis. Nuo atsakymo į šį klausimą priklausys ir darbų spektras. Po to įvertinti, ar turite išskirtinių talentų. Jeigu patinka matematika, skaičiai, vadinasi, gali patikti finansininko, apskaitininko ir pan. darbas. Jei patinka ir žmonės, ir skaičiai, tad kažin ar galėsite vien sėdėti prie popierių ir skaičių buhalterijoje, bet galbūt galėsite užsiimti verslo planavimu, nes reikės ir kontakto su žmonėmis, ir skaičių. Jei patinka biologija ir žmonės, galbūt galite dirbti gydytoju arba veterinarijos gydytoju.
Padės testai?
Norintiesiems geriau suprasti asmeninius bruožus, kūrybinius polinkius, ambicijas, gydytoja pataria kreiptis į specialius psichologus, kurie vykdo profesinio orientavimosi testus. Juos sudaro ne tik klausimai, bet ir vadinamieji projekciniai testai, kai, pvz., apskritimo, kvadrato ir trikampio sudėliojimo eiliškumas gali atskleisti tam tikras savybes, kurios iškelia į priekį arba racionalųjį, arba intuityvų kūrybinį mąstymą ir pan.
Tyrimai įrodė, kad darbo rezultatyvumas, produktyvumas, požiūris į darbą labai priklauso nuo to, ar žmogus jaučia pasitenkinimą darbu. Tokių tyrimų atlikta nemažai ir pagal juos kuriamos visos motyvacijos sistemos, kurių esmė – skatinti ne tik pinigais, bet ir pagyrimais ar kitais būdais būtent tam, kad žmogus darbe jaustųsi geriau.
Kas svarbiau – geras darbas ar geras kolektyvas?
Didelę įtaką gyvenime turi atsitiktinumas. Pvz., patekus į gerą kolektyvą gali atsiskleisti tokios žmogaus savybės, apie kurias jis net nežinojo, ir tai irgi gali padėti suprasti, kokia veikla yra mėgstama. „Apsirikimas yra gana dažnas, t.y. labai dažnai mes klystame manydami apie save“, – sako gydytoja.
Psichiatrė-psichoterapeutė pabrėžia, kad patiks darbas ar ne priklauso ne tik nuo darbo objekto, t.y. ką dirbame, bet ir nuo kolektyvo: „Pvz., darbo objektas labai patinka, tačiau jei dirbate kolektyve su autoritariniu valdymu, gali apkarsti ir mėgstamas darbas. Tad renkantis darbą svarbu atsižvelgti į du dalykus – į darbo objektą, susigaudyti, ką norime dirbti, ir kitas dalykas – kur tai dirbsime.“
Anot psichiatrės-psichoterapeutės, jeigu darbas patinka, o kolektyvas nepriimtinas, prisitaikyti nevertėtų: „Jei nevaržo piniginiai įsipareigojimai ar nesate vienas maitintojas šeimoje, patarčiau keisti darbą, ir gana ryžtingai. Tyrimai įrodo, kad dirbantis žmogus kone dvigubai sunkiau susiranda darbą negu ryžtingai jį metęs ir ieškodamas kito darbo būdamas bedarbis. Veikiausiai pati situacija, kad neturi darbo, priverčia būti aktyvesniam.“
Pažįstamas velnias geriau už nepažįstamą angelą
Žmonės dažnai bijo permainų, todėl ir nė nebando keisti nemėgstamo darbo. Jie bijo, kad nepasiseks ir galiausiai neturės jokio, net ir nemėgstamo darbo. Kaip padrąsinti?
„Visų pirma, permainos iš tikro yra baisu ir kažin, ar įmanoma žmogų drąsinti raminimais esą eik ir viskas bus gerai, – sako psichiatrė-psichoterapeutė. Todėl tam pasiryžęs žmogus turėtų suprasti, kad nesėkmės, pinigų netekimo rizika yra didelė, kad tai iš tikro yra baisu ir kad bijoti yra normalu. Tačiau mesti darbą ir ieškoti naujo galima ir bijant, ir verkiant, ir inkščiant. Daug kas sako: „Arba daryt, arba neverk.“ O dažnai reikia ryžtis daryti verkiant. Aišku, labai svarbu užsitikrinti artimųjų palaikymą: žmonos, brolio, sesers, draugo. Kad žmogus neliktų vienas ir rastų palaikymą tokio žmogaus, kuris nesakytų „ar aš tau nesakiau“. Taip sakančių bus visada, bet tai nereiškia, kad nereikia bandyti, – ragina psichiatrė-psichoterapeutė. – Svarbu rasti palaikymą: turiu santaupų, palaiko žmona, paskolos neturiu. Tokie realūs dalykai ramina.“
Be to, žmonės bijo ką nors daryti, kad netektų apgailestauti. Tačiau, anot Ž.Paulauskienės, vienas iš svarbių dalykų ir yra suvokti, kad gyvenime vis tiek teks apgailestauti: arba dėl vieno, arba dėl kito dalyko. „Gyvenimo be apgailestavimo tiesiog nėra. Ir jeigu teks apgailestauti, apgailestauk, bet esi pakankamai didelis, kad tą pakeltum. Bet dažniausiai žmonės nesiryžta ko nors keisti ne dėl permainų baimės, o dėl nepasitikėjimo savimi. Daugeliui pažįstamas velnias geriau už nepažįstamą angelą. Tą nežinią reikėtų mažinti“, – pataria psichiatrė-psichoterapeutė.
Konsultavo Psichoterapijos konsultacijų centro (Kaunas) gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė Živilė Paulauskienė (registracija telefonu (8 37) 22 29 03, svetaine www.konsultuojam.lt)
