Ar iš tiesų savirealizacija darbe yra tokia svarbi?
Žmogaus asmenybė gali progresuoti, bet gali ir regresuoti. Vystydamas savo gabumus ir galimybes, žmogus tobulėja, realizuoja save. Iš kitos pusės, neturėdamas galimybių gabumams pasireikšti, atsiskleisti, žmogus gali tapti nelaimingas, vystytis negatyviai, susirgti.
Apie savirealizaciją darbe ir saviraiškos būtinybę kalbamės su psichologe, neurolingvistinės psichoterapijos konsultante Linga Švaniene.
Kokią įtaką savirealizacijai turi darbas? Ar būtina darbe turėti galimybių saviraiškai? Kokios jos?
Į klausimą atsakysiu klausimu – ar visiems rūpi savirealizacija? Atsakymas – ne. Tad gal nebūtina visų matuoti vienu Prokrusto lovos ilgiu. Kokią funkciją žmogaus gyvenime gali atlikti darbas, geriausiai iliustruoja padavimas apie tris akmenskaldžius.
Kartą pakeleivis pamatė tris akmenskaldžius, skaldančius akmenis.
– Ką čia darai? – paklausė jis pirmojo.
– Skaldau tuos prakeiktus akmenis, – atsakė šis. Keliauninkas tą patį klausimą uždavė ir kitam akmenskaldžiui.
– Uždirbu duoną sau ir savo šeimynai, – atsakė antrasis.
– Statau šventovę, – atsakė trečiasis.
Kaip matome, tas pats darbas skirtingiems žmonėms gali reikšti skirtingus dalykus. Kurio akmenskaldžio atsakyme išgirdome apie darbą kaip savirealizacijos priemonę? Taip, trečiojo.
Jei kalbėtume psichoterapijos kalba, tai čia pasireiškia trys darbo tikslų lygiai: instrumentinis (skaldau…), intencinis (uždirbu…) ir prasminis (statau šventovę).
Pasakojimas apie tris akmenskaldžius puikiai parodo, kad bet koks darbas gali būti prasmingas – jei akmenų skaldymas gali reikšti šventovės statymą, tai suteikti aukščiausią prasmę galima bet kokiam darbui. Tarkim, kiemo šlavimas gali išreikšti tvarkos, harmonijos pasaulyje didinimą. Ir kas galėtų pasakyti, kad „ne“?
Matome, kad prasmingumas priklauso ne nuo darbo pobūdžio, o nuo žmogaus požiūrio į darbą. Geroji žinia ta, kad požiūrį galima pakeisti.
Ar tai, kad požiūrį į darbą galima pakeisti, reiškia, kad prasmingas gali tapti bet koks darbas? O gal save realizuoti galima dirbant tik mėgstamą darbą?
Suprantu, jog šiuo klausimu atitariate minčiai, kad rasti mėgstamą darbą tolygu turėti gerai apmokamą hobį. Sutinku, kad tai būtų tiesiog nuostabu. Tačiau… Net mėgstamas darbas nėra vien tik šventė. Paprastai jame būna ir rutininių dalykų, kuriuos tiesiog būtina atlikti.
Be to, negailestingoji statistika teigia, kad mėgstamą darbą dirba tik 2–3 procentai žmonių pasaulyje. Laimingųjų nedaug, tad ką daryti likusiems?
Štai čia ir gali padėti požiūrio į darbą keitimas. Ypač veiksmingas yra prasmės suteikimas. Taip atliekama veikla tarytum pakeliama į aukštesnį lygį. Tada net ir sunkus monotoniškas darbas tampa džiugus ir reikšmingas.
Kaip suteikti darbui prasmę? Nuo ko pradėti? Galbūt yra praktinių patarimų?
Galima pradėti nuo padedančių surasti prasmę klausimų uždavimo: koks mano darbo tikslas? kas tokio svarbaus ir gilaus yra mano veikloje? kas dar svarbesnio reikšmingesnio slypi už viso to? ir t.t. Kad būtų aiškiau, pateiksiu pavyzdį iš savo gyvenimo, kaip galima surasti psichoterapeuto darbo prasmę:
– Ką svarbaus suteikia man psichoterapeuto darbas?
Padedu žmonėms išspręsti psichologines problemas.
– Ir kai aš tai darau, ką tokio svarbaus ir reikšmingo man tai suteikia?
Tada mano klientai atveria galimybes tapti laimingi. Tai suteikia man džiaugsmo.
– Ir kai aš džiaugiuosi, kai žmonės keičiasi ir tampa laimingesni, ką tai suteikia man?
Aš realizuoju save kaip gera specialistė.
– Ir kai suvokiu, kad esu gera psichoterapeutė, ką tai man suteikia?
Jaučiu, kad per pavienius žmones prisidedu prie žmonijos išlaisvinimo atskleisti savo vidinius potencialus.
– Ir kai šitai jaučiu, ką tai man duoda?
Aš tampu žmonijos dalele, prisidedančia prie harmonijos pasaulyje didinimo.
– Ir ką tai man duoda?
Aš jaučiuosi laiminga.
Gali atrodyti, kad tam tikrų specialybių žmonėms, pvz., psichoterapeutams, medicinos darbuotojams, gaisrininkams, sporto klubų treneriams ir pan., lengva suteikti savo darbui prasmę. O štai darbininkams, kasdien atliekantiems monotoniškus veiksmus, tai padaryti kur kas sunkiau. Sutinku, kad gali būti nelengva, tačiau įmanoma.
Kartu noriu atkreipti dėmesį, kad kompanijų, kuriose dirba samdomi darbuotojai, vadovai turėtų suformuluoti bendrovės veiklos misiją, kurios tikslas būtų ne tik siekimas išlikti rinkoje ir uždirbti pelno, bet ir aukštesnio lygio prasmės įvardijimas. Tai įkvėptų ir kompanijoje dirbančius darbuotojus.
Susidaro įspūdis, kad prasmės darbui suteikimas yra svarbiau už atlygį, kurį žmogus gauna už darbą? Tačiau auginame vaikus, kurie ne vien pasakomis gyvi. Gyvename ne amžinos vasaros pusiaujo platumose, tad būtina šilčiau apsirengti, pasirūpinti namais. Gal vis dėlto geriausia motyvacija yra atlyginimas?
Pastebėsiu, kad nieko blogo nėra, jei žmogus kruopščiai ir sąžiningai atlieka jam pavestą darbą, siekdamas užsidirbti pragyvenimui ir kokybiškam poilsiui. Tačiau, kaip rodo tyrimai, kad ir koks svarbus būtų atlyginimo dydžio klausimas, jis nėra pagrindinis faktorius, turintis įtakos darbo kokybei. Todėl atlyginimo sąlygos turėtų būti suderintos ir sutartos prieš darbą. Geriausiu atveju – išlaikant abiejų pusių laimėjimo (win-win) principą.
Esame unikalūs, ir kiekvieno savirealizacija yra išskirtinė. Galbūt ne visiems reikalingas darbas? Galbūt kiti žmonės realizuoja save per vaikus, pomėgius, kt.?
Gaila, kad mūsų visuomenėje vis dar tinkamai neįvertinamas namų šeimininkių darbas. Namų jaukumo puoselėjimas ir kūrybiškas vaikų auklėjimas – nelengvas darbas, kuriam reikia ir atsidavimo, ir daugybės sugebėjimų, ir begalinės kantrybės, ir labai daug meilės.
Pirmiau jau minėjau, kad ir pomėgiai gali tapti (ir tampa) pragyvenimo šaltiniu. Laimingi tie, kurie turi darbą hobį. Tarp jų gali būti sportininkai, menininkai, žurnalistai, namų šeimininkės ir bet kurios kitos veiklos, atliekamos su užsidegimu, atstovai.
Kita vertus, atsiranda vis daugiau žmonių, ypač išsivysčiusiose šalyse, kurie nenori dirbti. Tai nereiškia, kad nėra darbo. Jie tiesiog nenori dirbti. Kadangi šis reiškinys Lietuvai nėra aktualus bent jau dabar, tad apie tai pakalbėsim ateityje.
Pastaruoju metu vis dažniau skamba mintis apie gyvenimo misiją. Ar turimas mintyje darbas, kuris kartu yra ir hobis?
Ar mėgstama veikla yra mano gyvenimo misija, galima sužinoti atsakant sau į du klausimus: 1) ar aš tai daryčiau, net jei man tektų už tai mokėti ? 2) ar aš tai daryčiau, jei nebijočiau nesėkmės? Kai atsakymai į abu klausimus yra teigiami, greičiausiai toji veikla yra misija. Misija yra daugiau už paprastą hobį ir net už mėgstamą darbą. Tai veikla, kuri suteikia žmogui laimę, o jo gyvenimui – prasmę. Tai darbas – šventovės statymas.
Pradėjome nuo paieškos, kaip įprasminti dabą. Ir vėl sugrįžome prie prasmės, prie to, kas gyvenimui gali suteikti prasmę. Po šios aukštos natos padėkime tašką, o skaitytojams palinkėkime mažiausiai – prasmingų darbų ir dar daugiau – surasti savo gyvenimo misiją.
Dėkojame už pokalbį.
Daugiau informacijos apie neurolingvistinės psichoterapijos konsultantę Lingą Švanienę rasite tinklalapyje www.psichologaspades.lt (tel. 8 679 66811, el. paštas – psichologaspades@gmail.com)
