Darbdavys mane atleido – nekenčiu jo!
Vienos Japonijos kompanijos darbuotojas, įsiveržęs į gamyklos teritoriją, automobiliu taranavo 11 žmonių, iš kurių vienas mirė, kiti buvo sužeisti. Taip jis pasielgė dėl to, kad buvo atleistas iš darbo.
Iš tiesų atleidimas iš darbo– sunkus išgyvenimas. Ir visiškai nesvarbu, kokia to priežastis – etatų mažinimas ar nesutarimai su viršininku. Pirmas jausmas, kurį patiria atleistasis, yra šokas. Juk viskas, kas dar vakar atrodė stabilu, šiandien griūna. Kaip gyventi? Kaip susidoroti su pykčiu ant darbdavio, viso pasaulio?
Atleidimą iš darbo pagal jo negatyvų poveikį žmogui psichologai prilygina skyryboms arba sunkiai artimojo ligai. Tai viena iš rimtesnių krizių žmogaus gyvenime, kuri, be to, labai dažnai atsiliepia ir santykiams šeimoje. Taigi darbo netekimas yra dideles emocijas ir pokyčius į žmogaus gyvenimą įnešanti situacija. Kaip nepaskęsti neigiamų minčių liūne, kaip kuo greičiau sužadinti teigiamas emocijas, norą veikti, kuris pyktį paverstų produktyvių naujų idėjų generatoriumi?
Pykti – gerai?
Kaip suvaldyti neigiamas emocijas netekus darbo? Kodėl vieniems tai sekasi lengviau, kitiems – sunkiau, nuo ko tai priklauso?
Psichologės teigimu, normalu, kad netekus darbo kyla įvairių neigiamų emocijų, pykčio. Juolab kai žmogus iš darbo išeina ne savo noru. Tokiu atveju krenta žmogaus savivertė, jis jaučiasi nereikalingas, nesuprastas, nepriimtas, mano, kad jo neįvertino, atstūmė.
„Jeigu tokioje situacijoje žmogus stengiasi užgniaužti visus savo neigiamus jausmus, iš to irgi nieko gero neišeina. Žmogus tiesiog turėtų priimti situaciją, įvardinti, kad jis pyksta, kad jam nepatinka, jog jį atleido, nes mano, kad tai neteisinga, dėl to jis pyksta ant darbdavio ir pan. Žodžiu, šį pykčio etapą taip pat svarbu išjausti, „išpykti“ visą pyktį“, – teigia psichologė Giedrė Gutautė Klimienė.
Kaip išgyventi pykčio etapą
Išgyventi pykčio etapą gali padėti pokalbis su draugais ar sutuoktiniu. Jei to negana, neigiamas mintis, emocijas psichologai pataria surašyti ant popieriaus lapo ir vėliau jį suplėšyti. Viską, kas susiję su darbdaviu ir darbo netekimu, visus skaudulius galima ne tik surašyti, bet ir nupiešti, t.y. pavaizduoti vizualiai. Tai turėtų padėti atsikratyti kamuojančio pykčio, neužsibūti jame.
„Noriu pabrėžti, kad nereikia bijoti pykti ant darbdavio ar savęs. Kartais pyktis turi ir teigiamą pradą, padeda eiti pirmyn. Pvz., kai atleistasis sako: „Aš įrodysiu, kad galiu, kad be reikalo mane atleidote, ir pan.“ Tai duoda pozityvumo. Pyktis – tai jausmas, kuris turi daug energijos, kuri gali veikti ir destruktyviai, ir konstruktyviai. Taigi pykti nėra gėda. To nereikia bijoti“, – sako psichologė.
Galvokite ne apie praeitį, o apie ateitį
Tačiau, psichologės teigimu, labai svarbu per ilgai nesimėgauti pykčiu, neužstrigti šiame etape, stengtis dėlioti ateities planus: „Dabar yra tokia situacija, kad aš pykstu, man labai nepatinka, kad mane atleido, man tai kelia diskomfortą, tačiau aš jau galvoju, ką veiksiu toliau, kaip išnaudosiu laisvą laiką, kurio dabar daug daugiau. Galima pagalvoti apie kokius nors didelių investicijų nereikalaujančius malonumus, kuriems anksčiau neužtekdavo laiko. Pvz., daugiau skirti dėmesio vaikams, knygoms, kt. Žodžiu, stengtis kuo geriau išnaudoti susiklosčiusią situaciją ir orientuotis į tai, kad atleidimas turi ir gerąją pusę: nepaisant to, kad aš pykstu ir man nesmagu, didelis pliusas, kad turiu daug laisvo laiko.“
O ateities planai turėtų būti labai konkretūs, t.y. rašyti gyvenimo aprašymus (CV), siųsti juos į įvairias kompanijas. Galbūt netgi susiplanuoti, kiek per savaitę CV reikia išsiųsti, ir pan. Taigi reikėtų sudaryti konkretų planą, kaip ieškoti darbo.
„Darbų planavimas padės nenuleisti rankų, nenusivilti. Reikia nusiteikti, kad labai greitai naujo darbo galbūt rasti ir nepavyks. Todėl šiame etape reikia stengtis atrasti ir kitų gyvenimo džiaugsmų, malonumų, kuriems galbūt anksčiau neužtekdavo laiko“, – pažymi G.Gutautė Klimienė.
Buvęs darbas – vienintelis man skirtas
Kada ir kam būna labiausiai sunku netekus darbo? Psichologės teigimu, sunkiausiai atleidimą iš darbo išgyvena žmonės, kurie turi didelį darbo stažą vienoje įmonėje, kurie apskritai per gyvenimą retai keitė darbą, kurie įsivaizduoja, kad buvęs darbas – tai vienintelė jų gyvenimo perspektyva. Tokie žmonės užsiblokuoja nuo kitų perspektyvų, nes mano, kad praradus darbą jų gyvenimas baigėsi. „Sunkiausiai žmonėms, kurie orientuojasi tik į vieną kryptį, t.y. ieško naujo darbo, tik analogiško senajam. Tai gali sutrukdyti žengti pirmyn ir emociškai atsigauti“, – teigia psichologė.
Ji pažymi įdomų paradoksą: neretai žmonės, visą gyvenimą besiskundžiantys darbu, netekę jo, būna be galo nusivylę ir nežino, kaip gyventi be šio nemėgstamo darbo. O juk tokioje situacijoje darbo netekimas duoda žmogui tam tikrą impulsą susiimti ir surasti kitų galimybių, kurios padėtų save realizuoti. Beje, dažniausiai po šios šoko situacijos ilgus metus nemėgstamą darbą dirbę žmonės suranda tikrai tai, kas jiems tinka. Tai dar vienas atleidimo iš darbo pliusas – galima atrasti save, savo polinkius ir dirbti tai, kas iš tikrųjų tinka ir patinka.
Patarimai:
- Išpykti, bet neįstrigti neigiamų jausmų liūne, kad pyktis netaptų savinaika.
- Planuoti darbo paiešką (siųsti CV, dalyvauti pokalbiuose, pan.).
- Išnaudoti darbo netekimo privalumus – laisvą laiką skirti pomėgiams, šeimai, draugams.
- Atrasti save, nesiimti nemėgstamų darbų. Pamąstyti, kad galima ieškoti darbo ir ne pagal specialybę.
Daugiau informacijos apie psichologę Giedrę Gutautę Klimienę rasite tinklalapyje www.seimospsichologas.org (tel. 8 615 95305)
