Darboholizmas: liga ar gyvenimo būdas?
Veikiausiai pažįstate žmonių, kurie aistringai kalba tik apie darbą. Tai žmonės, kurie didžiausią laiko dalį praleidžia darbe, o namo ateina tik permiegoti. Jų akis ima blizgėti tik pasakojant apie darbą. Be darbo, jie neturi ką veikti ir nemoka ilsėtis. Galbūt tai jūsų portretas?
Darboholizmas – naudingas ar žalingas? Kam yra didesnė rizika tapti darboholiku? Apie visa tai kalbamės su neurolingvistinės psichoterapijos konsultante Linga Švaniene.
Kokie požymiai išduoda užkietėjusius darboholikus?
Pasižiūrėkime į darbą kaip į vieną žmogaus gerovės sudedamųjų dalių. Šiuo tikslu pasinaudokime profesoriaus Sergejaus Kovaliovo vadinamąja „gerovės žvaigžde“. Ją sudaro penki spinduliai: 1) sveikata, 2) santykiai su kitais, 3) meilė ir seksas, 4) darbas, 5) pinigai. Kiekviena sritis yra svarbi. Vieno ar kelių spindulių trūkumas neleidžia žmogui jausti visaverčio gyvenimo.
Kviečiu kiekvieną skaitytoją įvertinti savo gyvenimo „gerovės žvaigždės“ spindulius balais nuo 0 iki 10, kur 0 balų – „visiškas tos srities krachas“, o 10 balų – „esu visiškai tuo patenkintas“. Tarkim, sveikatos spindulio nulis būtų kankinanti neišgydoma liga, o dešimtukas – „jaučiuosi puikiai, esu kupinas jėgų ir energijos“. Idealiu atveju visų gerovės sričių spinduliai būtų įvertinami devintukais dešimtukais.
Grįžkim prie vadinamojo darboholiko. Jei žmogus dešimtuku įvertina savo mėgstamą darbą, o ir kitos sritys yra septintukai ir daugiau, vadinasi, žmogus gyvena harmoningai ir yra patenkintas. Kitas dalykas, jei, tarkim, darbas ir pinigai būtų aukščiausiame lygyje, tačiau darbo procese buvo prarasta sveikata, sugadinti santykiai su kitais, skyrybos su sutuoktiniu. Panašu, kad pastaruoju atveju jau galima kalbėti apie darboholizmą neigiama prasme.
Darbo (ir pinigų) suabsoliutinimas kitų gerovės sričių sąskaita kurį laiką žmogų gali tenkinti. Jis savotiškai užsimiršta darbe. Tačiau ilgainiui veikla tampa rutina, žmogus pasijunta savo darbo vergu, jį ima slėgti vienatvė, krūvio nebeatlaiko sveikata. Tikriausiai girdėjote ne vieną istoriją, kai finansinių aukštumų pasiekę verslininkai meta darbą ir pradeda gyventi visiškai kitaip.
Darboholikas ne tas, kuris gali visa galva panirti į mėgstamą veiklą ir dirbti iki paryčių. Darboholikas tas, kuris tai daro kasdien, kitų savo gerovės sričių sąskaita.
Darboholizmas. Kada tai tampa problemų pradžia?
Iš tiesų, gerai atliktas darbas teikia pasitenkinimą bet kokiam žmogui. O sėkmingas judėjimas tikslo link suteikia papildomų jėgų ryžtingai siekti užsibrėžto rezultato iki galo. Viskas gerai, jei šiame kelyje pakankamai dėmesio skiriama mankštinimuisi, bendravimui su artimaisiais ir draugais, mėgaujamasi seksu ir uždirbama pakankamai lėšų gyventi patogiai. Nieko blogo, jei atskirais laikotarpiais didžioji laiko dalis skiriama darbui, o vėliau atsigriebiama kitose srityse. Problemos prasidės tada, kai darbas taps draugu, mylimąja ar net pakeis seksą.
Ar jūs – darboholikas?
Darbas gali tapti ta vieta, kur žmogus slepiasi nuo jį slegiančios atmosferos šeimoje ar nuo nelaimingos meilės, dėl nemokėjimo bendrauti ar baimės užmegzti artimesnius santykius su kitais žmonėmis. Darboholikais gali būti linkę tapti ir tie žmonės, kuriems dar vaikystėje tėvai įdiegė, jog verti pagarbos tik tie žmonės, kurie daug arba labai daug dirba.
Vakar papriekaištavau savo silpnos sveikatos tėveliui, kad jis per daug dirba. Į tai jis man atsakė lietuvių liaudies posakiu, kad gerai, jei mirtis žmogų atranda dirbant.
O aš savo ruožtu jam papasakojau sakmę, kaip mirtis atėjo pas labai turtingą žmogų, kuris jai siūlė vis didesnius turtus, kad galėtų dar pagyventi mėnesį, savaitę, dieną. Tačiau mirtis buvo neperkalbama: „Išmušė tavo valanda“. Galiausiai žmogus paprašė minutės, kad galėtų perspėti artimuosius, jog vertintų gyvenimą dabar, nes ir už visus užsidirbtus turtus jie negalės nusipirkti nė vienos gyvenimo valandos. Ir, kaip mėgdavo sakyti psichoterapeutas Miltonas Eriksonas: „Tegu jūsų pasąmonė padaro reikiamas išvadas.“
Sakoma, kad darboholizmas – tai tokia pat priklausomybė, kaip ir, pvz., alkoholizmas, tik kažkodėl priimtina bendruomenėje. Ar tai galima laikyti liga? Ar reikia darboholikus gydyti ir kaip?
Visuomenė teigiamai žiūri į darboholikus, nes jie dirba ne tik sau, bet ir moka mokesčius. Tai naudinga valstybei. Bet apie darbą kaip priklausomybę galima pakalbėti kitąkart.
Dėkojame už pokalbį.
Daugiau informacijos apie neurolingvistinės psichoterapijos konsultantę Lingą Švanienę rasite tinklalapyje www.psichologaspades.lt (el. paštas – psichologaspades@gmail.com)
