Aktualijos, Laisvalaikis, Mūsų sveikata, Šeimos sveikata

Pradžia
Aktualijos
Depresija ir savižudybės – ar galima dėti lygybės ženklą?

Depresija ir savižudybės – ar galima dėti lygybės ženklą? spalio 30, 2018Aktualijos, Laisvalaikis, Mūsų sveikata, Šeimos sveikata

Tikrai ne, nors visuomenėje labai gaji nuomonė, kad visi, kas serga depresija, anksčiau ar vėliau bando nusižudyti. Bet realybė priešinga: depresija sergantys žmonės savo noru iš gyvenimo pasitraukia retai. Nors, iš kitos pusės, dauguma savižudžių serga šia liga.

Kaip užkirsti kelią nelaimei – savižudybei? Ar tai įmanoma? Juk neretai iš gyvenimo pasitraukia iš pirmo žvilgsnio visiškai jokių problemų neturintis žmogus!? Padėti iš tiesų galima, juolab kad apie 75 proc. nusižudžiusiųjų apie tai užsimena, kalba. Taigi svarbu išgirsti, išklausyti, įsiklausyti.

Rugsėjo 10-oji – Pasaulinė savižudybių prevencijos diena

Nors savižudybių skaičius per pastaruosius 20 metų Lietuvoje smarkiai sumažėjo: nuo daugiau nei 45 iki 30 atvejų tūkstančiui gyventojų (Higienos instituto (HI) duomenys), mūsų šalis vis tiek pirmauja Europoje, nes šis rodiklis yra tris kartus didesnis. Pernai Lietuvoje nusižudė 749 gyventojai.

Vilniaus psichikos sveikatos centro (VPSC) 2017 metais atlikto tyrimo „Sveikatos priežiūros paslaugų su savižudybės rizika susijusiems asmenims prieinamumo vertinimas“ ( toliau – Tyrimas) duomenimis, bendrieji skaičiai skelbia, kad kasdien mūsų šalyje nusižudo daugiau nei 2 žmonės. Tyrime nustatytas didelis atotrūkis tarp lyčių ( penkis kartus daugiau nusižudo vyrai nei moteris) ir tarp miesto ir kaimo gyventojų (beveik du kartus daugiau nusižudo kaimo gyventojų). Svarbu, kad iš gyvenimo pasitraukia darbingo amžiaus žmonės: tarp darbingo amžiaus vyrų (15-64 m.) savižudybė yra antra pagal dažnį mirties priežastis ir septinta tarp šio amžiaus moterų (2016 m. HI duomenys).

Mokslo įrodyta, kad savižudybių skaičiai tiesiogiai susiję su sveikata – fizine, psichine, dvasine. Taigi savižudybės – ne vien medicininė problema. Mintys apie pasitraukimą iš gyvenimo gali ateiti ir dėl nesutarimų šeimoje, sunkios ekonominės padėties, skyrybų, smurto šeimoje, patyčių ir t.t.

Savižudybių problema aktuali visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje. Apie šios problemos svarbą ir įveikimo būdus itin garsiai kalbama rugsėjo 10-ąją – minint Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną. Kasmet šią dieną milijonai žmonių visame pasaulyje susiburia į dviračio žygį. Lietuvoje taip pat vyksta dviračių žygiai ir daugybė kitų renginių, kurie organizuojami įvairiose šalies miestuose. Šių metų Pasaulinės savižudybių prevencijos dienos šūkis – „Mažinkime savižudybes, veikdami kartu“. Žmonės raginami atvirai kalbėti apie šią problemą, žinoti, kad kiekvienas mūsų gali padėti iš gyvenimo ketinančiam pasitraukti žmogui. Taip pat kviečiama vienyti skirtingų bendruomenės narių, įstaigų, organizacijų pastangas, nes dažniausiai suicidinių minčių turinčiam žmogui reikalinga kompleksinė pagalba.

Kaip padėti rizikos grupės žmonėms?

Kodėl apie pasitraukimą iš gyvenimą kalbančio žmogaus dažnai neišgirstama? Galbūt todėl, kad daugeliui gali atrodyti, kad tos kalbos nėra rimtos. Galbūt todėl, kad žmonės paprasčiausiai nežino, kaip bendrauti su tokiu žmogumi. Ką sakyti, o ko ne? Ar reikia perdėtai rūpintis, ar galima emocingai reaguoti? Kaip elgtis, kad nepadarytume meškos paslaugos?

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras pagal VPSC ir Jaunimo psichologinės paramos centro medžiagą yra parengęs patarimus, kaip užmegzti kontaktą su žmogumi, galvojančiu apie savižudybe ar mėginusiu nusižudyti. Tai:

Visų pirma, reikia surasti tinkama vietą, kur nebūtų kitų žmonių. Svarbu nusiteikti ilgesniam pokalbiui, nes suicidinių minčių turintis žmogus tik per ilgesnį laiką atsiveria, „išsikrauna“. O visų svarbiausia – išklausyti. Tikslas – nutiesti lieptą per nepasitikėjimo, nusivylimo ir beviltiškumo bedugnę ir suteikti viltį, kad bus geriau.
Patarimai, kaip bendrauti:
Klausyti ramiai ir įdėmiai.
Stengtis įsijausti, suprasti jo jausmus.
Be žodžių rodyti supratimą ir pagarbą.
Gerbti jo nuomonę ir vertybes.
Kalbėti atvirai, neapsimetinėti.
Rodyti nuoširdumą, rūpestį ir atidumą.
Ko nedaryti:
Nenutraukinėti per dažnai.
Nesibaisėti ir nepanikuoti.
Neparodyti, kad esate užsiėmęs.
Nesidėti globėju.
Nesakyti įkyrių pastabų.
Neužduoti sunkių klausimų.

Kokią pagalbą turime šiandien?

Šiandien pagalba suicidinių minčių turinčiam žmogui nėra pakankamai prieinama ir kokybiška, antraip, nebūtų tokie dideli mirčių skaičiai.

Apie tai, kad dažnai ketinantis pasitraukti iš gyvenimo, jo artimieji nesulaukia tinkamo dėmesio skelbia Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Klinikinės patologijos katedros atlikto mokslinio tyrimo „Suaugusiųjų ir vaikų savižudybių atvejų Vilniaus mieste 2016 m. analizė“ rezultatai. Jie parodė, kad ne tik artimieji, bet ir vadinamieji „vartininkai-profesionalai“ (t.y. žmonės, savo darbe dažnai susiduriantis su krize išgyvenusiais žmonėmis – šeimos gydytojai, policininkai, socialiniai darbuotojai) dažnai nesugeba atpažinti ir įvertinti savižudybės ženklų, neįtaria žmogaus ketinimų. Tyrime dalyvavo 33 savo noru iš gyvenimo pasitraukusių žmonių artimieji. Tyrimo duomenimis, prieš mirtį 76 proc. nusižudžiusiųjų lankėsi pas gydytoją ( 36 proc. – pas šeimos gydytoją), 27 proc. susidūrė su teisėsauga, 18 proc. gavo socialinę pagalbą, tačiau savižudybės rizika nebuvo pastebėta. Egzistuoja ir pagalbos tęstinumo stoka: tiek išrašant po mėginimo nusižudyti iš psichiatrijos ligoninės, tiek teikiant ambulatorines paslaugas. Nepakankama pagalba ir nusižudžiusio šeimai, artimiesiems – dažniausiai ji apsiriboja raminamųjų vaistų išrašymu. Ypač pasigendama specializuotos pagalbos vaikams po tėvų pasitraukimo iš gyvenimo.

Tyrime dalyvavę nusižudžiusiųjų artimieji nurodė, kad dažniausios pasitraukimo iš gyvenimo priežastys buvo susijusios su psichikos sveikatos (52 proc.), fizinės sveikatos (46 proc.), finansinėmis (33 proc.) problemomis ir sunkumais, iškilusiais dėl alkoholio vartojimo (24 proc.). Beje, dažniausiai nusižudžiusį žmogų vargino kelios iš minėtų problemų.

Kur kreiptis krizės ištiktam žmogui?

Nepalikite krizės ištikto žmogaus vieno. Ketinantys pasitraukti iš gyvenimo dažnai netiki, kad jiems kas nors gali padėti. Tad ne tik kalbėkite apie pagalbą, bet ir suteikite ją. Nuveskite žmogų pas gydytoją. Specialistai teigia, kad kiekvienas žmogus gali kreiptis į laisvai pasirinktą psichikos sveikatos centrą, kurių šiuo metu Lietuvoje yra 114, ir kuriuose teikiamos nemokamos psichologų ir psichiatrų konsultacijos. Tuomet, kai emocinę pagalbą teikiantys centrai nedirba, patariama pasinaudoti nemokamomis telefonų linijomis ir internetu: