Fitoterapija po vėžio gydymo: kokie augalai, kam ir kada gali būti vartojami
Apie tai kalbamės su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesore, medicinos ir sveikatos mokslų daktare, Endobiogenikos ir integralios fiziologijos asociacijos prezidente Nijole Savickiene.
Įprasta kalbėti apie tai, kokios augalų veikliosios medžiagos naudingos onkologiniams pacientams. Šį kartą pradėkime nuo to, kokios augalų savybės ir jų skatinami procesai organizme gali būti žalingi?
Noriu pabrėžti, kad susirgus vėžiu, pirmoje vietoje yra ne fitoterapija ar kiti papildomi gydymo būdai, o algoritmais pagrįstas tradicinis gydymas. Tačiau pacientą turime globoti sistemiškai ir stengtis išnaudoti visus žinomus metodus ir preparatus. Sergant onkologine liga svarbu turėti ir galimybių sumažinti nepageidaujamus pagrindinės terapijos poveikius, ir įjautrinti navikines ląsteles, kad jos pirmiausiai reaguotų į spindulinį ar chemoterapinį gydymą, ir apsaugoti tas ląsteles, kurios turi išlikti sveikos.
Ligų prevencijai svarbūs yra antioksidantai, tačiau vėžio gydymo metu jie gali būti vartojami didelėmis koncentracijomis trumpą laikotarpį, kaip prooksidantai, provokuojantys oksidaciją. Tuomet įsijungia tiesioginis citotoksinis poveikis navikinėms ląstelėms. Spindulinio gydymo, chemoterapijos metu taip pat vyksta mūsų fiziologijos adaptacija. Žinoma, kad kuo sunkesnis prisitaikymas arba adaptacija, tuo daugiau reikia energinių medžiagų. Todėl aktyvėja gliukozės metabolizmas, kas nėra gerai sergant onkologine liga. Gliukozės metabolizmas įjungia endokrininę sistemą ir tada aktyviau pradeda veikti vadinamieji antistresiniai hormonai, t.y. tie, kurių padidėjęs aktyvumas ardo, žaloja audinius. Kortizolis, adrenalinas, skydliaukės hormonai, serotoninas, somatostatinas aktyvuojami ir skatina glikemiją. Tai lemia, kad pacientai jaučia silpnumą, išsekimą, juos vargina virškinimo sutrikimai, kaulų, sąnarių skausmai.
Onkologinės ligos gydymo metu didelis darbas tenka kepenims, todėl būtina palaikyti kepenų funkciją, kuri yra svarbi ne tik virškinimo procesui, bet ir glikemijos kontrolei. Kitaip nekontroliuojama glikemija užveda jau minėtą ardymo mechanizmą ir galima sulaukti daug daugiau simptomų, kurių pradžioje pacientas nė nejautė. Gali išsiderinti skydliaukės, antinksčių funkcijos, centrinė nervų sistema, išsivystyti ilgalaikė nemiga. Visa tai gali pareikalauti papildomų vaistų, kad pacientas jaustųsi geriau, skyrimo.
Hiperglikemija žalinga, nes skatina ir intensyvina uždegimą. Uždegimas yra „degimas“, t.y. audinių ardymas. Kai esame sveiki, organizme yra pusiausvyra tarp uždegiminių ir priešuždegiminių procesų. Kai uždegimas vyrauja, vystosi ligos, nes visi organai ir audiniai yra žalojami. Tada turime ne vieną problemą, o daug. Todėl sergant onkologine liga, labai svarbus yra kompleksiniai preparatai. Pavyzdžiui, ugniažolė, gyslotis, medetka, kurie sugeba valdyti uždegiminį procesą ir glikemiją.
Uždegimą, kurį „užveda“ įjautrinta imuninė sistema, ir ji tampa tarsi agresyvus žvėris, gali sukelti ir onkologinės ligos gydymas. Chemoterapija, spindulinė terapija išprovokuoja nevaldomą uždegimą, į kurį imuninė sistema reaguoja neadekvačiai, perdėtai. Užsiveda uždegiminis procesas ir ardymas. Užtat pacientas jaučia nuovargį, išsekimą, virškinimo sistemos sutrikimus, gali būti pažeisti ir kiti endokrininiai taškai – skydliaukės, antinksčių sistemos ir t.t.
Fitoterapija šiuo atveju verta dėmesio, nes kontroliuoja, prislopina uždegiminį atsaką. Su uždegimu visada įjungiamas medžiagų metabolizmas. Kuo intensyvesnis uždegimas, tuo sunkesnė adaptacija ir todėl reikalinga fitopreparatų pagalba, kurie gali padėti moduliuoti imuniteto atsaką ir uždegimą, valdyti medžiagų metabolizmą, svarbius gliukozės apykaitos procesus ir insulino jautrumą.
Chemoterapijos ir spindulinės terapijos tikslas – provokuoti uždegimą terapijos laikotarpiu, jis turi stipriai veikti citotoksiškai. Tačiau svarbu, kad po terapinio laikotarpio neužsivestų nevaldomas uždegiminis procesas. Gražinti organizmui homeostazę, tą priešuždegiminę būseną, kuri užtikrina gyvenimo kokybę ir organizmo adaptacines galimybes, gali fitoterapija. Augaliniai preparatai naudingi tiek prisitaikant prie chemoterapijos ar spindulinės terapijos, tiek po šių gydymų, kad pacientas kuo greičiau grįžtų į normalaus fiziologinio lygio etapą.
Užsiminėte apie nepageidaujamus poveikius gydymo metu. Kokie dar poveikiai galimi, ir kaip juos galėtų padėti valdyti fitoterapija?
Onkologinės ligos metu mūsų organizmo fiziologija persitvarko ir pirmiausia į tą persitvarkančią fiziologiją, į endokrininės sistemos pokyčius reaguoja virškinimo sistema, nes ji susijusi su energinių medžiagų paruošimu. Pirmiausias taikinys yra kepenys – vienas iš centrinių koordinuojančių organų. Noriu priminti, kad kepenys per dieną praleidžia apie 2000 litrų kraujo ir perfiltruoja jį po 350 kartų. Kartu atlieka daugybę kitų funkcijų, tarp kurių įvairių imunitetui svarbių junginių (pavyzdžiui, imunoglobulinų) gamybą, dalyvauja riebalų ir baltymų apykaitoje. Kepenyse sintetinami vitaminai, vyksta intensyvūs oksidacijos procesai, kurie chemoterapijos, spindulinės terapijos metu dar labiau suaktyvėja. Onkologinės ligos gydymo metu kepenims tenka didelis krūvis, ir jos priverstos dirbti intensyviau. Todėl sergant vėžiu be galo svarbu yra palaikyti kepenų funkciją, ir tuo tikslu gali padėti augalinių preparatų vartojimas. Pavyzdžiui, kepenų funkciją palaiko ugniažolių, ciberžolių preparatai. Yra ir daugiau naudingų veikliųjų medžiagų, jas aptarsime taip pat.
Kiti dažni nepageidaujami poveikiai, kuriuos patiria ligoniai gydymo metu, yra virškinimo sutrikimai, pakitę kraujo rodikliai, bloga savijauta, silpnumas, skausmas, nerimas, prastas miegas, apetito stoka, sutrikusi imuniteto funkcija.
Noriu pabrėžti, kad labai svarbu žinoti ne tik kokie augalai naudingi, bet ir kada jų galima vartoti. Yra augalinių preparatų, kuriuos galima nuolat vartoti chemoterapijos metu (ašvaganda, sisteminiai fermentai, vaistinių ramunių, melisų preparatai, polifenoliai ( kurkuminas, resveratrolis ) kt.). Tačiau yra ir tokių, kurių rekomenduojama skirti po vėžio gydymo arba tarp gydymo kursų.
Kodėl kalbant apie onkologines ligas dažnai minima ugniažolė, gyslotis, medetka?
Vėžiu sergantiesiems itin naudingas augalas yra didžioji ugniažolė (lot., Chelidonium majus L.). Pats augalo pavadinimas sako, kad tai yra ugnies augalas, kuris savo sudėtyje turi daugiau kaip 20 alkaloidų. Šie alkaloidai ne tik naikina navikines ląsteles, bet kartu sugeba palaikyti virškinimo, nervų sistemas.
Didžioji ugniažolė vartojama esant virškinimo sistemos pažeidimams, ji padeda palaikyti kepenų funkciją, tulžies gamybą ir sekreciją, kas yra svarbu, kai pacientai skundžiasi sunkumu po valgio, apetito trūkumu. Pagrindiniai ugniažolių preparatų naudos akcentai yra kertinių virškinimo sistemos organų apsauga – tulžies pūslės, kepenų, kasos. Taip pat ji teigiamai veikia centrinę nervų sistemą. Įrodyta, kad ugniažolė veikia anksiolitiškai, t.y. suteikia nervų sistemai stabilumą, mažina jautrumą. Žinoma, kad pagrindinės vėžio terapijos gali provokuoti nemigą, sudirgintą būklę. Ugniažolė stabilizuoja nervų sistemą, pasižymi sedatyviniu poveikiu.
Onkologiniams ligoniams ugniažolė yra nepakeičiamas augalas. Kaip, beje, ir kitas svarbus pagalbininkas – siauralapis gyslotis (Plantago lanceolata L.). Jis taip pat pasižymi poveikiu virškinimo sistemai. Noriu pažymėti, kad siauralapis gyslotis stimuliuoja kepenų fermentų gamybą, pasižymi hipoglikeminiu poveikiu kasos funkcijoms. Kodėl šis poveikis svarbus?
Jau minėjau, tačiau dar kartą noriu pabrėžti, kad, skirdami chemoterapiją ar spindulinį gydymą, provokuojame glikemiją ir papildomą oksidaciją. Tačiau siauralapis gyslotis turi galimybių sumažinti glikemiją. Taip pat jis aktyvina virškinimo fermentus, dalyvauja riebalų apykaitoje. Vartodami didžiąją ugniažolę ir siauralapį gyslotį suteikiame papildomą pagalbą kepenims, ir joms yra lengviau susidoroti su padidintu krūviu onkologinių ligų terapijos metu.
Kita grupė veikliųjų junginių, kurie yra naudingi sergant navikinėmis ligomis, yra karotenoidai. Daug jų yra ugniažolėje. Kitas augalas, kuris kaupia šias medžiagas yra vaistinė medetka (Calendula officinalis L.). Tai visiems gerai pažįstamas augalas, kurio žiedynų pagrindinis junginis yra faradiolis, t.y. triterpeno saponinas, pasižymintis išskirtiniu priešnavikiniu, priešuždegiminiu, antiedeminiu poveikiais. Taip pat augalo sudėtyje yra karotenoidų (liuteino, zeaksantino, likopeno, α–karotino, β-karotino), kurie kaip ir flavonoidai (izoramnetinas, kvercetinas) atsakingi už antioksidacinį, epitelį regeneruojantį poveikį. Yra publikacijų, kuriuose rašoma, kad likopenas naudingas sergantiesiems prostatos vėžiu. Vaistinė medetka – augalas, kaupiantis ne tik likopeną, o visą puokštę vertingų karotenoidų. Be to, joje esantys seskviterpeno junginiai ir eterinio aliejaus komponentai (α –kadinolis) pasižymi antiseptiniu aktyvumu, taip pat augale yra ir polisacharidų bei kumarinų.
Sergant onkologine liga ir skiriant gydymą stebimas imuninės sistemos nuosmukis, nes ardoma arba naikinama kraujodara, pavyzdžiui, su infekcija kovojantys neutrofilai. Vėlgi būtina papildoma pagalba, kurią gali suteikti fitoterapinės medžiagos, junginiai, kurie pasižymi imunomoduliojamuoju, antiseptiniu poveikiu, kurie gali susidoroti su patogenais, infekcijų sukėlėjais. Tokiomis savybėmis pasižymi siauralapis gyslotis, didžioji ugniažolė, medetka. Be to, medetkų sudėtyje dar yra sustiprinančiųjų medžiagų – jau minėtų eterinio aliejaus komponentų, kurie irgi atsakingi už infekcijų sukėlėjų neutralizavimą. Siauralapio gysločio junginiai veikia Herpes virusą, didžiosios ugniažolės – gramteigiamus ir gram neigiamus patogenus. Žinomas ir siauralapio gysločio alergines apraiškas mažinantis poveikis. Tai irgi svarbu, nes vėžio gydymo metu alerginės reakcijos gana dažnos.
Kodėl rekomenduojama naudoti ne pavienius vaistinius augalus, o jų mišinius?
Mišiniai yra naudingesni, nes juose esančios medžiagos pasižymi sinerginiu poveikiu, kuris sustiprina preparato veiksmingumą. Be to, juk ir žmogaus kūnas yra kompleksinė sistema. Tad skirdami mišinius, tarsi pritaikome panašų panašiam. Pavyzdžiui, ugniažolė veikia 2 pagrindines sistemas – centrinę nervų sistemą, virškinimo sistemą bei pasižymi išskirtiniu citotoksiniu poveikiu. Gyslotis pasižymi antiseptiniu, imunitetą moduliuojamuoju poveikiu, taip pat gerina kasos, tulžies pūslės ir kepenų funkcijas, valdo uždegimo intensyvumą. Medetkų ekstraktas veikia virškinimo sistemą ir kaip antioksidantas. Taigi šių trijų augalų derinys turi teigiamų poveikių praktiškai visai organizmo struktūrai, kuri yra svarbi atsigaunant nuo chemoterapijos ar spindulinio gydymo liekamųjų reiškinių, taip pat ir sudarant sąlygas greičiau grįžti į kokybišką gyvenimo etapą. Be to, šie augalai rekomenduojamu atkryčių profilaktikai, siekiant juos atitolinti ar išvengti.
Jei gydymo metu sergančiajam svarbu mažinti nepageidaujamų poveikių žalą, padėti organizmui atsigauti, stiprėti, po gydymo visi sergantieji nerimauja, kad liga neatsinaujintų. Koks yra fitoterapijos vaidmuo stebėjimo laikotarpiu? Kiek laiko turėtų trukti fitoterapija po vėžio gydymo?
Kiekvienas augalas pasižymi tam tikromis savybėmis, ir turi vartojimo rekomendacijas, kurios skiriasi atsižvelgiant į tikslus. Profilaktikai skirtų augalinių preparatų vartojimas bus vienoks, kitoks – sergant onkologine liga, dar kitoks – po gydymo, siekiant išvengti atkryčių. Pavyzdžiui, jeigu augaliniai preparatai vartojami profilaktikai, kaip antioksidantai, visada rekomenduojamos mažesnės dozės. Jeigu augalinių preparatų vartojama siekiant sustiprinti chemoterapijos poveikį, jų rekomenduojama skirti trumpą laiką, tačiau didelę dozę (1000 mg 7-10-14 dienų). Taip siekiama įjautrinti navikines ląsteles, kad jos geriau pasiduotų gydymui.
Ugniažolės, gysločio, medetkos derinys skiriamas po specifinio vėžio gydymo, mitybai reguliuoti esant susilpnėjusiam ląsteliniam imunitetui siekiant pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę. Šį derinį galima rekomenduoti pacientams, kai yra sudirgusi nervų sistema, nemiga, esant virškinamojo trakto (skrandžio, žarnyno, kepenų, tulžies pūslės latakų), kvėpavimo takų spazmams, uždegimams. Skiriama vėžio profilaktikai ligos remisijos metu, kai norima apsaugoti nuo vėžio atkryčio. Šį poveikį patvirtino minėtas NVI tyrimas, kurio metu buvo gauti statistiškai reikšmingi ligos atkryčio mažinimo rodikliai.
Rekomenduojama pradėti vartoti po 3-5 dienų po chemoterapijos arba spindulinio gydymo. Ugniažolės, gysločio, medetkos derinio vartojimo rekomendacijos numato, kad jeigu pacientas jaučia, kad jo būsena fitopreparatų vartojimo metu yra daug geresnė negu jų nevartojant, jokių vartojimo pertraukų daryti nereikia. Tačiau, jeigu yra poreikis, po 3-4 vartojimo mėnesių galima padaryti vieno mėnesio pertrauką. Taip pat galima keisti vieną preparatą kitu ir vadovautis tokia schema. Griežtų taisyklių, kiek laiko turėtų trukti fitoterapijos kursas, nėra.
Koks yra fitoterapeutų požiūris į tai, kad pacientai patys, savarankiškai gamina arbatas, užpylus, užsiima savigyda?
Norėdami, kad fitopreparatai būtų ir saugūs, ir veiksmingi, svarbu žinoti, kiek veikliųjų medžiagų yra, kokia jų kokybė ir santykis. Gamindami namų sąlygomis, nežinome, kiek medžiagų išsiskirs ir pateks į arbatą. Kitaip sakant, „aklai“ vartojame augalines žaliavas, todėl negalime būti tikri, kad sulauksime norimo efekto. Be to, poveikis gali būti ne tik nepakankamas, bet ir per stiprus, nes, pavyzdžiui, ugniažolėje esančių alkaloidų kiekiai gali sudaryti toksinę dozę. Tada augalas citotoksiškai veiks ne tik navikines, bet ir kepenų ląsteles, ir gali sukelti kepenų pažaidas. Užtat labai svarbu vartoti standartizuotus preparatus.
Standartizuotų preparatų privalumas, kad yra žinomas kiekvienos veikliosios medžiagos kiekis, pavyzdžiui, ugniažolių žolės, medetkų žiedynų ir gysločių lapų sausųjų ekstraktų. Svarbios ir veikliųjų medžiagų proporcijos. Deja, nemažai manančių ne tik pacientų, bet ir specialistų, kad pievoje užaugęs augalas negali pakenkti, o užpilo ar nuoviro „sodrumas“ (koncentracija) sveikatai žalos nepadarys. Tai klaidinga nuomonė, nes augalas – taip pat chemija, kuri, netinkamai vartojama, gali smarkiai pakenkti. Be to, sintetinius vaistinius preparatus dažniausiai sudaro viena ar kelios molekulės. Augalas – tūkstančiai cheminių junginių. Todėl labai svarbios yra ir proporcijos, ir veikliųjų medžiagų kiekiai. Todėl tik vartodami standartizuotus preparatus galime būti tikri dėl augalinio preparato veiksmingumo, o ne toksiškumo.
Ką būtina apie fitoterapiją žinoti pacientams? Prašome apibendrinti, kada ir kokių augalinių preparatų galima vartoti esant navikams?
Minėjau, kad kai kurie augalai tinka ir gydymo metu (pavyzdžiui, polifenoliai -resveratrolis, kurkuminoidai, sisteminiai fermentai, kt.). Tačiau dažniausiai augalinių preparatų rekomenduojama vartoti po gydymo arba tarp gydymo kursų, jeigu pertrauka yra ilgesnė – apie 3-4 savaitės. Pavyzdžiui, chemoterapijos gydymas trunka savaitę, po to yra 3-4 savaičių pertrauka. Tokiu atveju praėjus 3-5 dienoms po chemoterapijos galima pradėti vartoti augalinių preparatų. Baigti vartojimą reikia likus 2-3 dienoms iki gydymo pradžios. Jei chemoterapija skiriama kas savaitę, tada fitoterapija rekomenduojama tik po viso gydymo pabaigos. Tokia schema tinka norint vartoti ugniažolių, gysločių, medetkų preparatus.
Dėkojame už atsakymus
Kalbėjosi Natalija Voronaja
Literatūros šaltiniai
1. Patel KR, Brown VA, Jones DJ, Britton RG, Hemingway D, Miller AS, West KP, Booth TD, Perloff M, Crowell JA, Brenner DE, Steward WP, Gescher AJ, Brown K (2010) Clinical pharmacology of resveratrol and its metabolites in colorectal cancer patients. Cancer Res 70(19):7392–7399.
2. Erdem, T.; Bayindir, T.; Filiz, A.; Iraz, M.; Selimoglu, E. The effect of resveratrol on the prevention of cisplatin ototoxicity. Eur. Arch. Otorhinolaryngol. 2012, 269, 2185–2188.
3. Pulido-Moran M,Moreno-Fernandez J, Ramirez-Tortosa C, Ramirez- Tortosa M. Curcumin and health. Molecules 2016;21:264.
4. S. Lev-Ari, L. Strier, D. Kazanov, L. Madar-Shapiro, H. Dvory-Sobol, I. Pinchuk, B. Marian, D. Lichtenberg, N. Arber, Celecoxib and curcumin synergistically inhibit the growth of colorectal cancer cells, Clin. Cancer Res. 11 (2005) 6738–6744.
5. Anand P, Sundaram C, Jhurani S, Kunnumakkara AB, Aggarwal BB. Curcumin and cancer: an „old-age“ disease with an „age-old“ solution. Cancer Lett. 2008 Aug 18;267(1):133-64.
6. Biswas SJ, Bhattacharjee N, Khuda-Bukhsh AR. Efficacy of a plant extract (Chelidonium majus L.) in combating induced hepatocarcinogenesis in mice. Food Chem Toxicol. 2008 May;46(5):1474-87.
7. Kim Y, Shin M, Chung J, Kim E, Koo G, Lee C, Kim C. Modulation of Chelidonii herba on GABA activated chloride current in rat PAG neurons. Am J Chin Med 2001, 29: 265-279;
8. Vavreckova C, Gawlik I, Muller K. 1996a. Benzophenanthridine alkaloids of Chelidonium majus:1 Inhibition of 5- and 12-lipoxygenase by a non redox mehanism. Planta Med. 62 (5):397–401;
9. Song JY, Yang HO, Pyo SN, Jung IS, Yi SY, Yun YS. Immunomodulatory activity of protein-bound polysaccharide extracted from Chelidonium majus. Archives of Pharmacal Research 2002, 25(2):158- 64;
10. Swamy et al., Cardioprotective effect of curcumin against doxorubicin-induced myocardial toxicity in albino rats. Indian J Pharmacol. 2012;44(1):73.
