Insulto pavojus slypi širdyje
Visuomenėje plačiai paplitusi nuomonė, kad insultą gali sukelti trombas, kuris susiformuoja kraujagyslėje, ir to kaltininkas – padidėjęs cholesterolio kiekis. Ko galbūt dar nežinome apie insultą? Kokio žinios galėtų padėti išvengti šios sunkios ligos?
Iš kur atsiranda insultas?
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto kardiologijos klinikos Širdies aritmijų sektoriaus vadovo prof. Aro Puodžiukyno teigimu, smegenų audinio žūtis – insultas – gali įvykti dėl dviejų priežasčių, ir pagal tai yra skirstomas į du tipus.
Pirmoji priežastis – insultas įvyksta dėl užsikimšusios smegenis maitinančios kraujagyslės. Trombas tarsi užtvanka suardo kraujagyslės vientisumą ir neleidžia kraujui pro ją tekėti. Dėl to tam tikra smegenų dalis netenka aprūpinimo energinėmis maistinėmis medžiagomis, deguonimi, ir, negaudamos mitybos ir deguonies, smegenų ląstelės žūsta. Įvyksta vadinamasis išeminis (išemija – kraujotakos nebuvimas) insultas.
Kitas insulto tipas – hemoraginis. Jis įvyksta dėl kraujo išsiliejimo į smegenų audinį, pvz., plyšus kraujagyslei. Suprantama, kad sveika kraujagyslė neplyšta, taip atsitinka, kai ji jau būna pažeista – išsiplėtusi, suplonėjusi, apaugusi aterosklerozinėmis plokštelėmis.
Profesorius pažymi, kad dažniausiai pasitaikantį išeminį insultą gali nulemti skirtingos priežastys. Viena priežasčių – jei smegenų arteriją siaurinanti aterosklerozinė plokštelė įplyšta, virš plyšimo susiformuoja trombas (aterotrombozinė kilmė), kuris užkemša šios arterijos kraujotaką ir sukelia išeminį insultą šios kraujagyslės maitinamoje zonoje. Būtent ši insulto priežastis labiausiai žinoma visuomenėje. Aterotrombozinės kilmės insultai yra geresnės eigos, jų pasekmės dažnai būna lengvesnės, neįgalumo laipsnis mažesnis. „Geresnę baigtį lemia tai, kad susidaręs trombas yra šviežias, be to, įvykus arterijos spazmui, spazmas gali jį atleisti, trombas gali ištirpti savaime, nes organizme veikia trombolizės (trombų tirpdymo) procesai. Pagaliau yra laiko – iki 4–4,5 val. – pacientą atvežti į gydymo įstaigą, kurioje bus suleista trombą tirpinančių medžiagų arba jis bus pašalintas kitokiu būdu“, – sako profesorius.
Kita, daug sunkesnes pasekmes sukeliančių išeminių insultų priežastis – kai trombas susidaro ne smegenis maitinančioje kraujagyslėje, o širdyje (kardioembolinės kilmės), konkrečiau – kairiajame prieširdyje, kai yra sutrikęs širdies rimtas ir diagnozuojamas prieširdžių virpėjimas.
Kodėl prieširdžių virpėjimas gali sukelti insultą?
„Prieširdis – tarsi didžiulis ežeras, kuris turi užutekį – vadinamąją auselę. Kai širdies ritmas normalus, ir prieširdis, ir jo auselė atitinkamai susitraukinėja. Auselei susitraukiant, kraujas iš jos išstumiamas į bendrą prieširdžio ertmę, auselei atsipalaiduojant, ji kartu su prieširdžiu užsipildo krauju. Taip kraujas auselėje visą laiką keičiasi. Kai širdies ritmas išsiderina, ir prieširdžio, ir auselės susitraukinėjimas sutrinka. Dėl to kraujas iš auselės nebūna išstumiamas, jis joje užsistovi. O stovintis kraujas yra labai palanki terpė krešuliams formuotis. Kol širdies ritmas sutrikęs, krešulys dažniausiai lieka auselėje. Kadangi kairiojo prieširdžio auselė gana didelė, krešulys taip pat gali augti didelis. Be to, jis tame užutekyje gali būti ilgą laiką, sukietėti. Kai širdies ritmas normalizuojasi, kairysis prieširdis ima normaliai susitraukinėti, prieširdžio auselė tą krešulį išstumia, ir jis patenka į didįjį kraujotakos apytakos ratą, į kylančiąją aortą, iš kurios atsitiktiniu būdu, kaip rusiškoje ruletėje, gali nukeliauti į kojų, pilvo ar smegenų kraujagysles. Kylančioji aorta turi savo tęsinį – bendrąją miego, vidinę miego ir vidurinę smegenų arterijas, kurios eina kaip tiesi linija. Todėl iš kairiojo skilvelio krešuliai dažniausiai ir nukeliauja šiuo tiesiuoju keliu – į bendrąją miego arteriją, vidinę miego arteriją ir galiausiai į vidurinę smegenų arteriją, kur dažniausiai ir įvyksta insultas. Taigi širdis sergant prieširdžių virpėjimu yra tarsi bombų saugykla, kurioje formuojasi ir iš kuriuos išlieka kulkos –trombai, pažeidžiantys smegenis“, – vaizdžiai insulto mechanizmą, kuris susiformuoja dėl širdies ritmo sutrikimo, aiškina prof. A.Puodžiukynas.
Krešulys, kuris yra atlėkęs iš kairiojo prieširdžio auselės, yra senas, nėra linkęs ištirpti, todėl sergantiesiems prieširdžių virpėjimu išeminio insulto pasekmės yra daug sunkesnės, palyginti su pacientais, kurie patiria išeminį insultą aterotrombozinės kilmės. Po išeminio insulto, kuris nėra susijęs su prieširdžių virpėjimu, prie lovos lieka prikaustyta apie 24 proc. ligonių, o jeigu krešulys susiformuoja širdyje, tokių ligonių būna apie pusę (apie 41 proc.). Vienerius metus po insulto, susijusio su prieširdžių virpėjimu, išgyvena dvigubai mažiau žmonių, palyginti su tais, kuriems trombas susiformuoja arterijoje. Pakartotinio insulto tikimybė sergant prieširdžių virpėjimu padidėja 3 kartus.
Kaip atpažinti prieširdžių virpėjimą?
Prieširdžių virpėjimas yra viena iš širdies ritmo sutrikimų, arba aritmijų, rūšių. Sveika širdis plaka ritmiškai. Tačiau dėl įvairių priežasčių gali atsitikti taip, kad širdis ima plakti chaotiškai, tarsi spurdantis paukštis arba burbuliuojantis katilas. Dažniausiai, anot kardiologo, ši chaotiška veikla yra greitesnė nei įprasta, t.y. širdies susitraukimų dažnis yra ne 60–80 kartų per min., o 120–160 ir daugiau. Tačiau gali būti, kad širdies susitraukimų dažnis yra normalus arba retesnis, pvz., 40–50 kartų per min. Ir čia, anot prof. A.Puodžiukyno, slypi pavojus, nes kai širdis plaka per tankiai, žmogus jaučiasi blogai ir kreipiasi į medikus. Tačiau kai širdies rimtas lėtesnis ar normalus, jokių blogų simptomų žmogus gali ir nejausti, gydytojo pagalbos neieškoti, nors krešulių susidarymo, insulto rizika yra visiškai vienoda ir nepriklauso nuo to, kokiu dažniu plaka širdis.
Taigi pirmas prieširdžių virpėjimo požymis yra neritmiška širdies veikla. Dažniausiai žmogus jaučia neadekvatų, nenormalų širdies susitraukimų dažnį (paprastai jis būna dažnesnis), dėl to jam darosi silpna, trūksta oro, spaudžia krūtinę, jis netoleruoja didesnio krūvio, greitai pavargsta.
Kad išvengtume insulto, reikia gydyti širdį
Prieširdžių virpėjimo gydymas, anot prof. A.Puodžiukyno, orientuotas į širdies rimto normalizavimą ir apsaugą nuo krešulių keliamų komplikacijų – insulto. Kaip jau minėta, prieširdžių virpėjimas, jeigu nesiimsime jokių veiksmų, gali tapti sunkaus insulto priežastimi. Būtent todėl, anot profesoriaus, itin svarbu mažinti krešulių susiformavimo riziką, o to galima pasiekti skiriant kraują skystinančių, kitaip antitrombozinių, vaistų (www.vaistai.lt).
„Gydant sergančiuosius prieširdžių virpėjimu, daugumoje klinikinių sprendimų yra pakartotinis kelias, t.y. jeigu gydymas neveiksmingas, gydytojas gali pakeisti vaistą, padidinti jo dozę, imtis kitos gydymo taktikos ir t.t. Įvykus insultui, kito kelio nėra. Atsigavimas po insulto priklauso nuo to, kiek ir kokia smegenų zona buvo pažeista ir kiek tos pažeistos zonos funkcijas sugebės perimti kitos, nežuvusios smegenų sritys. Liekamieji reiškiniai po insulto vargina daugelį žmonių, todėl Europos kardiologų rekomendacijose didžiulis dėmesys skiriamas antitromboziniam gydymui, t.y. tam, kad insultas neįvyktų“, – teigia pašnekovas.
Šiuo metu, profesoriaus teigimu, yra nauja revoliucinė vaistų grupė, kuri įtraukta į standartines Europos kardiologų draugijos gydymo rekomendacijas ir dėl kurios JAV net buvo atnaujintos gydymo gairės. Tai vadinamieji ne vitamino K geriamieji antikoaguliantai (pvz., dabigatranas). Jų vartojimas smarkiai sumažina insulto riziką.
