Kodėl žmonės nesirenka sveiko gyvenimo būdo?
Sveikatos žurnalistų asociacijos surengtame seminare „Nerealizuota savižudybė – infarktas“ kalbėjusi doc., soc. m. dr. Laimutė Bulotaitė pabrėžė, kad pakeitę savo elgesį, galėtume būti sveiki ir gyventi laimingai. „Deja, nors ir žinome, kad netinkamas gyvenimo būdas – rūkymas, alkoholio vartojimas, nesveika mityba, nejudrumas ir t.t. – kenkia mūsų sveikatai, nesirenkame sveikesnio gyvenimo būdo. Kodėl žmonėms taip sunku pakeisti savo gyvenimo būdą? Įsitikinimų apie sveikatą modelis bei elgesio keitimo stadijų teorija yra sukurti paaiškinti su sveikata susijusį elgesį,“ – kalbėjo docentė. Jūsų dėmesiui lektorės pranešimo santrauka.
„Jau kaip ir nepatogu sakyti, kad 50 proc. žmogaus sveikatos priklauso nuo gyvensenos, 20 proc. – nuo aplinkos. Gyvenseną mes galime rinktis, o aplinką šiek tiek keisti. Žinome, kad viskas priklauso nuo mūsų, bet tada klausimas, kodėl mes nesirenkame sveiko gyvenimo būdo?
PSO paskaičiavo, kad jei laikytumėmės sveikos gyvensenos principų, išvengtume daugybės rimtų ligų, pailgintume gyvenimo trukmę ir sumažintume mirtingumą. Jei žmonės laikytųsi tinkamos mitybos principų, būtų fiziškai aktyvūs, nepiktnaudžiautų alkoholiu ir nerūkytų, būtų galima išvengti 80 proc. kardiovaskulinių ligų, 90 proc. II tipo diabeto, 30 proc. onkologinių susirgimų.
Kiekvienas rizikos veiksnys susijęs su gausybe sveikatos sutrikimų. Pavyzdžiui, vien netinkami mitybos įpročiai lemia išeminę širdies ligą, insultą, onkologines, skrandžio ligas.
Kodėl žmonės elgiasi nesveikai ir nesirūpina savo sveikata?
Yra įpročiai gyventi nesveikai, žmonės renkasi trumpalaikius malonumus, be to, sveika gyvensena reikalauja papildomų pastangų. Be to, mes manome, jog kai ką blogai darome saikingai: „kiti geria daugiau už mane“, „jei šiandien prisivalgiau saldumynų, rytoj jų nevalgysiu, o gal net pasportuosiu“.
Kas turi nutikti gyvenime, kad keistumėte gyvenimo būdą ir rinktumėtės sveiką gyvenseną?
Dažniausiai tai būna koks nors susirgimas. Visas sveikuoliškas judėjimas sukurtas sergančių ar sirgusių žmonių. Tačiau tai negali būti prevencijos forma. Negali susargdinti žmonių, kad jie pasidarytų sveikuoliais. Neretai būna, kad net ir liga nepadeda apsispręsti gyventi sveikiau.
Kartais nesveika gyvensena būna susijusi su nepakankamu žinių kiekiu. Nesveiko elgesio mes išmokstame vaikystėje. Paskui gyvename visuomenėje, kuri yra tolerantiška nesveikam elgesiui, pavyzdžiui, susitikimuose vaišinama vynu. Yra dar nepakankami draudimai. Sprendžiant nesveiko gyvenimo būdo problemas reikia daugiau draudimų. Vėliau juos galima švelninti, bet pradžioje reikia griežčiau. Pavyzdžiui, transporto priemonėse stambūs žmonės turėtų pirkti du bilietus. Yra ir psichologinių priežasčių, kurios nulemia nesveikus įpročius – manoma: „jau man taip nenutiks“. Net jeigu žinoma, kad yra itin mažas procentas tų, kuriems pavyks išvengti kokio susirgimo, mes vis tiek manysime, kad pateksime į tą mažesnį procentą.
Psichologai, analizuodami žmonių elgesį dėl sveikos gyvensenos, kelia klausimą – gal tokį elgesį lemia tam tikra autoagresija. Žmogus žino, kad sau kenkia, bet vis tiek taip daro, vadinasi, jis nori susinaikinti? Ši tema reikalauja papildomų tyrimų ir studijų, tačiau apie tai jau vis garsiau kalbama.
Yra ir kitas tipas žmonių – norintys rizikuoti. Tai madinga tema tarp psichologų. Apibrėžiami net tokios asmenybės charakterio bruožai – aštrių pojūčių siekis. Yra žmonių, kurie rizikuoja beveik aiškiai suvokdami riziką. Toks elgesys stebimas, kai lietuviai „kariauja“ keliuose, rinkdamiesi per greitą greitį, manevruodami ir pan. Suvokiama, kad tokių žmonių „perrašyti“ nepavyks, todėl kuriamos metodikos, kaip tokiam žmogui kontroliuoti savo poreikį ir rinktis saugesnius jam elgesio būdus.
Elgesio pasikeitimas – tai procesas, o ne momentinis dalykas. Žmonės turi skirtingą motyvaciją ir skirtingą pasirengimą keisti savo elgesį. Šis modelis paaiškina, kodėl ko nors nedarome ar pradėję daryti metame.
Būtent dėl to, kad žmonės būna skirtingose motyvacijos stadijose, visiems taikomos programos gali neveikti. Ir motyvacija tose stadijose keisti savo elgesį yra labai skirtinga. Yra žmonių, kurie būna ikisvarstymo stadijoje. Jiems tai dar nėra aktualu, pavyzdžiui, nevalgyti riebaus maisto dėl galimos aterosklerozės rizikos. Toks žmogus net nėra elgesio pasikeitimo rate. Ir jeigu tokiam žmogui bus kalbama apie infarktą – jam tai tiek toli, kad jis to net nesvarsto.
Toliau yra svarstymo stadija, kai žmogus ima sverti pliusus ir minusus. Šioje stadijoje neretai nugali nesveikas elgesys, nes jis yra patrauklesnis. Toliau yra sprendimų stadija, kai minusų pradedama matyti daugiau ir imama galvoti, jog visgi reikia ką nors daryti. Bet šioje stadijoje žmogus dar gali nieko nedaryti. Šioje stadijoje yra tie, kurie nusprendžia, kad sportuos, nusiperka abonementą į sporto klubą ir neina. Pusė nusipirkusiųjų abonementus taip ir neateina į sporto klubą. Pagal šios stadijos apibrėžimą, vien pirkimo faktas sukelia žmogui pasitenkinimą, kad jis kai ką daro dėl savęs. Daugiau motyvo jis neturi.
Veiksmo stadija prasideda, kai žmogus, pavyzdžiui, jau ima bėgioti, jis garsiai pasakoja apie savo gyvensenos pokytį. Tačiau tik po pusmečio galima bus pasakyti, kad iš šios fazės jis negrįžo į ankstesnes.
Buvo nustatyta, kad pusė metų – tai patikrinimo laikotarpis, per kurį daug kas atkrenta. Jei žmogus daugiau nei pusmetį elgiasi sveikai, gyvena vengdamas žalingų įpročių – tada jis tą gyvenimo būdą gali išlaikyti.
Vėliau svarbus tampa palaikymas, tai irgi fazė, kurioje yra savos taisyklės. Artimieji turi duoti grįžtamąjį ryšį, sakyti apie pokyčius, kuriuos jie mato. Jei žmogus, būdamas šioje fazėje, negauna deramo ir jam reikiamo palaikymo iš aplinkos, jis gali atsidurti kitoje fazėje – atkryčio. Ir ratas vėl ima suktis iš naujo…
Sukūrus šį modelį, buvo suprasta, kad daugelis prevencinių priemonių yra neefektyvios, nes jose dalyvauja žmonės, esantys skirtingose stadijose ir jiems reikia skirtingų dalykų – vieniems reikia informacijos, kitiems jau palaikymo. Geriau, kai prevencijos priemonės yra tikslinės. Yra sveikatos psichologai, dirbantys su žmonėmis, kuriems reikia keisti gyvenseną. Psichologai įvertina, kokioje fazėje yra žmogus, padeda jam pereiti į kitą. Žmogus negali peršokti kelių etapų. Todėl reikia nuosekliai dirbti. Ir tai galėtų būti viena iš prevencinių formų, būdas padėti žmogui apsispręsti gyventi sveikiau ir šio sprendimo laikytis“, – kalbėjo psichologė doc. L. Bulotaitė.
Daiva Ausėnaitė, Sveikatos žurnalistų asociacija
