Nepakeliamas darbo krūvis arba jei darbas tave įveikė
Daugeliui pažįstama situacija: ilgos darbo valandos, užsitęsę susirinkimai, ateinančių metų planavimo projektai, ir galiausiai visiškai nebėra laiko sau, šeimai, laisvalaikiui, pomėgiams.
Apie priklausomybę nuo darbo kalbamės su neurolingvistinės psichoterapijos konsultante Linga Švaniene.
Daug dirbti tampa madinga. Kokie požymiai rodo, kad žmogus persidirbo?
Jau buvau minėjusi, kad gyvenimo gerovę nulemia penki vadinamosios S.Kovaliovo gerovės žvaigždės spinduliai: sveikata, santykiai su kitais, meilė/seksas, darbas, materialinė gerovė. Bet kurios srities iškėlimas nebūtinai neigiamai atsilieps kitoms sritims. Tarkim, žmogus kurį laiką nedirbo, buvo nusiminęs, nieko nebenorėjo, virš jo galvos jau kabojo juodas depresijos debesis. O štai jis gavo darbą, su malonumu nėrėsi į veiklą, ir jo gyvenimas nušvito: atsirado pinigų, pagerėjo santykiai su artimaisiais, pakilo pasitikėjimas savimi.
Iš kitos pusės, jei žmogaus gyvenime ilgą laiką bus tik darbas ir darbas, tai kitos gerovės sritys gali pradėti „griūti“ – prastės santykiai su artimaisiais, atitols buvę draugai, ims šlubuoti sveikata. Gal tik materialinio atlygio srityje žmogus išliks patenkintas. Bet ir tai – nebūtinai. Galimas dalykas, kad pradės reikštis neatitikimas tarp skiriamų darbui energijos ir laiko bei gaunamo už jį atlyginimo, ir tai kels nemalonius jausmus.
Jūs teiraujatės, kokie požymiai rodo, kad žmogus persidirbo? Čia reikėtų tiksliau apsibrėžti, ką turite omeny sakydama „persidirbo“. O apibūdinti galėtume matydami požymius, pagal kuriuos išryškėtų persidirbimo lygiai. Imkim tą atvejį, kai pasitenkinimą, azartą teikęs darbas tampa nebemielas, prėskas, beprasmis. Jei lygintume su užstrigusiu kompiuteriu, darbuotojas turėtų jį įkrauti iš naujo.
Šiuo atveju geriausia išeitis – pakeisti veiklos pobūdį. Gal pasiimti atostogų ir su draugais/šeima išvykti į kalnus. Gal užsirašyti ir sudalyvauti savęs tobulinimo kursuose, apie kuriuos vis būdavo pagalvojama: „Gerai būtų… Tačiau nėra laiko“. Gal skirti laiko mankštinimuisi, meditacijoms, masažui ir kitoms sveikatinimosi procedūroms. Tuo atveju, jei nėra galimybės atsitraukti nuo darbo, naudinga būtų, jei tik įmanoma, pakeisti darbo pobūdį.
Pakalbėkite apie darbą kaip priklausomybę: kokie to minusai, o galbūt yra pliusų?
Geriausia žmogui yra būti laisvam, o ne priklausomam. Kadangi visiškai laisvas žmogus būti negali, tai svarbi galimybė rinktis, nuo ko priklausyti. Tuo atveju, kai žmogus nebegali rinktis, nes jį valdo priklausomybė, atsiranda problema.
Ilgą laiką didėjanti priklausomybė gali nebūti suvokiama kaip problema. Pavyzdžiui, žmogus, kuris atsipalaiduoja vartodamas alkoholio (valgydamas, žaisdamas, rūkydamas ir kt.), ilgą laiką galvos, kad bet kuriuo metu savo įpročio gali atsisakyti. Skirtingo pobūdžio priklausomybės daro skirtingą įtaką žmogaus degradavimo greičiui. Štai narkotikų poveikis yra greitas ir stiprus, o priklausomas nuo valgymo žmogus gali domėtis dvasiniais dalykais, tačiau jo fizinis kūnas (ir sveikata) kentės nuo per didelio svorio.
Analogiškai ir su darboholizmu. Tačiau šioje srityje visuomenė ne tik toleruoja daug dirbančius žmones, bet ir pateikia juos kaip pavyzdį. Ne iš karto išryškėja neigiamos darboholizmo pasekmės kitoms gyvenimo sritims. Tačiau natūralu, kad ilgainiui darbas nustos teikti ankstesnį malonumą, praras prasmę, taps rutina. Kai žmogus pasijus priedėliu prie įsukto mechanizmo, jam kils noras ištrūkti iš šio rato. Ne taip retai pasitaiko, kad savo srityje daug pasiekę darbuotojai staiga viską meta ir pasirenka visiškai naują gyvenimo būdą.
Ta proga prisiminsiu japonų pastebėjimą, kad darbą reikia keisti kas septynerius metus. Per šį laiką žmogus ne tik išmoksta visų reikalingų operacijų, pasiekia didžiausią efektyvumą, bet ir pradeda prarasti buvusį entuziazmą, susidomėjimą darbu. Vienoje paskaitoje teko girdėti, kad amerikiečiai, palyginti su kitų šalių gyventojais, lengvai keičia profesijas į tokias, kurios su ankstesne neturi nieko bendra. Tarkim, buvęs inžinierius gali tapti draudimo brokeriu, vėliau slidinėjimo treneriu ir t.t. Ir tokie dalykai yra priimami kaip normalūs. Psichologiniu atžvilgiu tai pasiteisina. Lietuvoje vis dar skatinama, kad žmogus ilgą laiką dirbtų vienoje kompanijoje.
Ką daryti, kai darbas tampa gyvenimo būdu ir vieninteliu malonumu, kaip pakeisti situaciją, kada žmogus viršvalandžius, t.y. darbą biure renkasi vietoje vakaro su šeima? Kaip iš to ištrūkti?
Jei darbas žmogui yra malonumas, tai kurių galų jam šitai reikia atimti? Ką nors keisti reikia tik tada, kai tai pradeda slėgti. Be to, nieko negalima pakeisti tol, kol pats žmogus nematys problemos ir nenorės jos spręsti. Svarbu yra ne tik suvokti problemą ir norėti jos atsikratyti, bet ir žinoti, o ko aš noriu vietoj darboholizmo. Juk panirimas į darbą galėjo būti užuovėja nuo pašlijusių santykių šeimoje, pabėgimas nuo vienišumo jausmo, užsimiršimas gyvenimo beprasmybėje. Atimsi tokiam žmogui darbą, ir jis jausis kaip žuvis, išmesta ant kranto.
Todėl keičiant gyvenimo būdą svarbu suprasti, ko noriu, kuo ketinu užpildyti laisvą laiką, kokie dalykai suteiks man pasitenkinimą ir pilnatvę. Išryškinus tikslus, naudinga juos „pasimatuoti“, įsivaizduojant savo norimą gyvenimą ateityje. Kaip aš tada jausiuos? Ką matysiu? Ką girdėsiu? Ką galvosiu? Kaip kiti reaguos į mano pasikeitimus? Ar verti tie pasikeitimai pastangų, kurias teks įdėti siekiant naujo gyvenimo?
O apsisprendus, kad pasikeitimai padidins gyvenimo kokybę ir suteiks daugiau laimės, naudinga numatyti konkrečius veiksmus, kurių reikės imtis numatytam tikslui pasiekti. Tarkim, vienas iš žingsnių įgyjant vidinę ramybę gali būti apsisprendimas pasikonsultuoti su psichologu. Vien pagalvoti, kad būtų naudinga apsilankyti pas psichologą, neužtenka. Ši mintis ir gali likti tik geru ketinimu ilgus metus. Kad ketinimas taptų veiksmu, naudinga jį suskaidyti iki konkrečių žingsnių. Šiuo atveju natūraliai kiltų klausimas, o į kokį psichologą kreiptis. Tada atsakykim į klausimą, o kas galėtų padėti apsispręsti. Gal paieškoti informacijos internete? Gal pasiklausinėti pažįstamų? O kas trukdo tai padaryti? Tikriausiai niekas. Belieka pasakyti sau: „Pirmyn!” ir daryti tai, kas numatyta. Analogiškai iki smulkių žingsnelių naudinga suskaidyti ir kitus numatytus veiksmus. Ši paprasta procedūra padeda išjudėti iš mirties taško ne tik keičiant gyvenimo būdą, bet ir siekiant bet kokių tikslų.
Dėkojame už pokalbį.
Daugiau informacijos apie neurolingvistinės psichoterapijos konsultantę Lingą Švanienę rasite tinklalapyje www.psichologaspades.lt (el. paštas – psichologaspades@gmail.com)
