Pasaulinė kovos su vėžiu diena – proga priminti, įspėti, paskatinti
Primename, kad Lietuvoje kasdien vėžio diagnozę išgirsta beveik 50 žmonių, apie 80 tūkst. žmonių šiuo metu serga onkologinėmis ligomis. Tarp vyrų pirmauja priešinės liaukos vėžys, tarp moterų – krūties. Didelį susirūpinimą kelia didėjantis sergamumas storosios žarnos vėžiu.
Įspėjame, kad beveik 20 proc. mirčių Lietuvoje sudaro mirtys nuo vėžio. Daugiausia pacientų nužudo piktybiniai plaučių navikai, nuo jų kiek atsilieka storosios žarnos ir skrandžio vėžys.
Skatiname susirūpinti, nes apie 30–50 proc. vėžio atvejų galima išvengti vykdant profilaktikos programas, koreguojant šios ligos rizikos veiksnius.
Pasaulinės kovos su vėžiu dienos išvakarėse kalbamės su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Onkologijos klinikos onkologe-chemoterapeute Edita Juodžbaliene.
Visame pasaulyje vėžio diagnostikai, gydymui ir profilaktikai skiriamas didelis dėmesys, yra keletas atmintinų dienų, viena jų – Pasaulinė kovos su vėžiu diena, kuri minima vasario 4-ąją. Vienas šios dienos tikslų – sužadinti visuomenę būti atsakingą už savo sveikatą. Tad galbūt jau galima kalbėti apie gerąsias su vėžiu susijusias tendencijas?
Manau, atmintinos dienos skelbiamos ne šiaip sau. Tai būdas priminti, kad liga šalia mūsų ir bet kada gali paliesti kiekvieną. Dažniausiai, bėgdami savo darbų rate, girdime apie susirgusius gimines, draugus, pažįstamus, bet mąstymas pasikeičia radikaliai, kai bėda paliečia asmeniškai. Ne iš vieno paciento teko girdėti apgailestavimą, kad jei būtų gyvenęs kitaip, dabar prieš onkologą nesėdėtų. Kaip sakoma, mūsų sveikata – mūsų gyvenimas. Jei kalbėsime apie tai, anksčiau ar vėliau žodžiai pasieks mūsų sąmonę, o galiausiai – pakeisime ir elgesį. Pavyzdys: prieš keliolika metų apie vėžį rašė tik medikų vadovėliuose, dabar apie savikontrolę, pirmuosius simptomus pilni laikraščiai ir žurnalai. Labai svarbu, kad pasisako jau pasveikę nuo vėžio žmonės. Geri pavyzdžiai atveria žmonių širdis.
Ar viskas žinoma apie vėžio atsiradimo, vystymosi mechanizmą? Koks jis?
Onkologe dirbu jau 30 metų, ir net pati negaliu patikėti, kaip per tą laiką pasikeitė supratimas apie vėžį, gydymą, kaip ištobulėjo gydymo metodai, tačiau gerumui ribų nėra. Net įdomu, kas mūsų laukia ateityje. Nemanau, jog kada nors bus pasakyta, kad apie vėžį žinome VISKĄ. Tai labai individuali liga. Kodėl ji išsivysto būtent tam žmogui ir turi tiek individualių savybių, šiandien tikrai negalime pasakyti. Greičiau tikėčiau, kad kiekvienas ligonis serga tik savo unikaliu vėžiu. Medikai bando pažinti piktybinių navikų savybes, grupuoja ligas pagal prognostinius, predikcinius veiksnius, taiko kiek įmanoma individualizuotą gydymą, bet kodėl, atrodytų, du vienodi pacientai skirtingai reaguoja į tą patį gydymą, kartais lieka neaišku. Gal negalime pakeisti įgimtų genetinių priežasčių, bet, atlikę profilaktinius tyrimus, galime surasti ikivėžines ligas (pvz., polipus žarnyne) ir neleisti joms suvėžėti. Moterys, lankykitės pas ginekologus, mamologus, vyrai – pas urologus. Patys paprasčiausi pas šeimos gydytoją atlikti tyrimai gana anksti gali įspėti apie rimtus negalavimus. Tikrai pasitaiko slaptos eigos ligų, bet kasdien girdžiu, kad „guzą užčiuopiu 4–5 metus“ arba „jau metus kraujuoja iš žarnyno, gimdos“ ir pan. Vyresniems pacientams siūlyčiau neslėpti sveikatos sutrikimų nuo vaikų: kuo anksčiau kreipsitės, tuo mažiau vargsite ir jūs, ir vaikai. Nepamirškite, kad onkologinės ligos savaime nepagyja, bet beviltiškai išplitusias gydyti (jei dar galima) labai sunku.
Prašome pakomentuoti vėžio gydymo būdus. Kokie galbūt mitai dar sklando apie vėžio gydymą?
Mitų buvo ir bus. Tai vadinu „liaudies universitetais už kabineto durų“. Dažniausia klaida – žiūrėti ne savęs, o kitų: „jei jam nepadėjo, tai ir man nepadės“; „jei jam padėjo, kodėl ir man neskiria“. Kaip minėjau, kiekvienas serga savo liga, todėl skirsis tyrimo ir gydymo metodai, rezultatai. Bus daug geriau, jei susikaupsite ties savo problema, paskaitysite apie savo ligą, užduosite jums rūpimus klausimus savo gydančiam gydytojui. Onkologija – gana siaura specialybė, todėl net kitos srities gydytojas negali tiek žinoti, kiek toje srityje patirtį turintis onkologas. Vėžio gydymas kompleksinis – įvairia tvarka derinami įvairūs vėžio gydymo būdai. Gydant onkologines ligas dalyvauja įvairių specialybių gydytojai. Pvz., gydant krūties vėžį, dalyvauja ne tik chirurgai, chemoterapeutai, radioterapeutai, bet ir radiologai, patologai.
Kokios vėžio gydymo tendencijos? Su kokiais vaistais, technologijomis siejamas išgijimas nuo vėžio?
Chemoterapija veikia visas greitai besidauginančias ląsteles (tai gali būti ne tik piktybinės, bet ir plaukų folikulų, kraujo gamybos, gleivinių ląstelės ir pan.). Daug dėmesio skiriama taikinių terapijai. Pažinus kai kurias biologines naviko savybes, tai grandinei pritaikomas ir gydymas. Bet vėžinis procesas – nuolat besikeičiantis. Vienos ląstelės sureaguoja į gydymą ir žūsta, kitos neklauso, dauginasi, pradeda dominuoti ir nereaguoja į iki tol buvusį efektyvų gydymą. Dažniausia pastebime, kad liga mūsų paskirto gydymo klauso tik tam tikrą laiką (vieniems pacientams kelis ar keliolika metų, kitiems gal tik kelis mėnesius). Deja, iki šiol universalaus vėžio gydymo metodo nėra.
Koks vėžio gydymo naujovių diegimas Lietuvoje? Ar mūsų žmonės gydomi tokiais pačiais metodais, kaip ir kitų Europos šalių pacientai?
Dabar žmonės juda po pasaulį, todėl ir gydytojai yra atviri naujienoms. Daug kartų net iš užsieniečių teko girdėti, kad turime labai gerą teorinį pasirengimą. Yra kolegų, dirbančių kitose šalyse. Gal finansinės galimybės neleidžia elgtis neskaičiuojant, bet skųstis tikrai negalime. Dažniausios mūsų ligos (krūties, žarnyno, prostatos ir t.t.) tikrai turi plačias gydymo galimybes. Specifinis vėžio gydymas pagrįstas plačiais moksliniais tyrimais, ir tokių gydymo rekomendacijų laikosi viso pasaulio onkologai. Kasmet apibendrinami naujausi moksliniai duomenys, ir gydymo taktika vis keičiama, tobulinama. Onkologija yra vienas greičiausiai besikeičiančių mokslų.
Sergantieji vėžiu turbūt didžiausia ligonių grupė, kuri kartu su medicininiu gydymu ieško ir netradicinės medicinos pagalbos. Prašome pakomentuoti tai plačiau. Kokį galbūt pagalbinį gydymą rekomenduojate savo ligoniams?
Klausimų gauname tikrai daug, vos ne iš kiekvieno ligonio. Specialaus pasirengimo šia tema neturime (o gaila). Pacientams galime pasakyti tik tiek, kiek patys domimės. Vieni žinių gauna iš laikraščių, kiti atsakymų bando ieškoti specialioje literatūroje. Bet apibendrintų mokslinių duomenų nėra, todėl onkologų informacija šiais klausimais labai nevienoda. Kas teisus, nežinia. Čia irgi būna įvairių madų. Per 30 darbo metų įvairių teorijų teko prisiklausyti, galiu net knygas rašyti. Mano nuomone, logiškiausia laikytis sveikos gyvensenos principų: sveikai maitintis, judėti, vengti streso, žalingų įpročių. Tai svarbu susirgus, bet dar svarbiau to išmokyti savo vaikus.
Daug kalbama apie maisto produktus, kurie, tikimasi, mažina riziką susirgti vėžiu. Kokia Jūsų nuomonė apie tai? Ar yra tokių produktų?
Mitybai tenka svarbi vieta vėžio išsivystymo procese, o kaip galima sau padėti jau susirgus nekontroliuojamu augimo procesu, suprasti kiek sunkiau. Dėl spaudoje atsirandančių straipsnių vieni pacientai nevalgo mėsos, kiti pieno, treti atsisako angliavandenių, dar kiti kasdien vartoja tik kai kurių papildų. Nesu tikra, ar gerai, sulaukus 50 metų, staiga radikaliai keisti savo mitybą. Kita vertus, jei žmogus jaučiasi gerai, jam neatsiranda sveikatos sutrikimų, gal ir nieko. Mano nuomone, mūsų organizmas tiek sudėtingas, kad jam reikia pačių įvairiausių statybinių medžiagų. Esame jau praradę „vidinį balsą“, bet atkreipkime dėmesį, kaip elgiasi susirgę gyvūnai.
Kiekvieną naujai atsiradusį papildą „patikrinu“ literatūroje, kas jį kūrė, kokie atlikti moksliniai tyrimai… Jei per 10–20 metų papildas ir lieka neaiškaus poveikio, neturi ką pasakyti. Nepamirškime, kad sergantiesiems onkologinėmis ligomis skiriamas gana intensyvus gydymas. O mūsų vienintelės, nepakeičiamos, nuo gyvenimo jau pavargusios kepenys turi perdirbti ne tik maistą, bet ir vaistus, papildus, neretai alkoholį (vynas tikrai nepagerina kraujo ir nesumažina šalutinių chemoterapijos poveikių!). Galvokime, ką į save dedame.
Kokią vietą gydant vėžines ligas turi augalinių preparatų vartojimas?
Kai kurie augalai dėl nenormalų ląstelių augimą stabdančių savybių žinomi daug metų. Šiuo metu populiariausi tarp ligonių ugniažolės, amalo, enzimoterapijos preparatai. Su šiais preparatais, nors ir nedidelės apimties, atlikta mokslinių darbelių. Norima išsiaiškinti šių medžiagų poveikį vėžio ląstelėms. Dažniausiai augaluose esančios medžiagos skatina paties organizmo apsaugines savybes. Jie vartojami pagalbiniam palaikomajam gydymui, organizmui po gydymo atsigauti.
Amalas klasifikuojamas kaip biologinio atsako moduliatorius. Nustatyta, kad amalo preparatai pailgina vėžiu sergančių ligonių išgyvenamumą, sukelia naviko regresiją, mažina cheminių priešvėžinių preparatų, spindulinės terapijos toksiškumą, pagerina gyvenimo kokybę. Amalų ekstrakto komponentai ir toliau aktyviai tyrinėjami.
Reikia būti atsargiam, nes vaistų pardavėjai pasakymą „gydo vėžį“ linkę priskirti vos ne visiems papildams. Ligoniai vis tiek užsiims savigyda, todėl man ramiau, kai jie vartoja aiškiai dozuotų vaistinių preparatų, o ne bobučių ar pačių pagamintų užpilų.
Mes, onkologai, gyvename ir dirbame savo pacientams. Iš pacientų mes taip pat mokomės ir pasisemiame stiprybės, ištvermės. Kasdien kiekvienas iš mūsų savo gyvenimu ir darbu kažką įneša į bendrus tikslus, siekius. Lai šie iš širdies Kovos su vėžiu dieną pasakyti žodžiai privers susimąstyti, kad mūsų pačių sveikata turi būti mums svarbiausia. Juk sakoma: sveikame kūne – sveika siela.
Dėkojame už pokalbį.
