Plaučių vėžys – viena agresyviausių ligų, kurios galima išvengti
Gegužės 31 d. minėjome Pasaulinę dieną be tabako. O ir apskritai visas gegužės mėnuo buvo skirtas kovai su šia priklausomybe, kai visuomenė ir vėl buvo susipažindinama su rūkymo žala. Tabako rūkymas kenkia daugybei organų ir sistemų, tačiau labiausiai žalojama kvėpavimo sistema ir plaučiai. Rūkymas yra pagrindinė plaučių vėžio priežastis: Nacionalinio vėžio instituto duomenimis, maždaug 90 proc. plaučių vėžio atvejų nustatoma rūkantiems vyrams ir moterims. Kita gąsdinanti statistika: plaučių vėžys – daugiausia gyvybių nusinešanti onkologinė liga.
Dauguma susirgusiųjų neišgyvena nė vienerių metų
Nacionalinio vėžio instituto duomenimis, Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 1200 naujų plaučių vėžio atvejų, ir, Higienos instituto duomenimis, apie 1300 nuo šios ligos miršta.
Plaučių vėžys – viena agresyviausių vėžio formų, nes ir šiandien, nepaisant gydymo pažangos, dauguma susirgusiųjų neišgyvena nė vienerių metų. Šios ligos problema – kad kol kas nėra patikros programos, kuri padėtų ligą pastebėti anksti. Todėl šiandien plaučių vėžys tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje nustatomas smarkiai progresavęs. Lietuvoje apie 70–80 proc. diagnozių sudaro 3–4 stadijos plaučių vėžys, todėl ir gydymo rezultatai būna prasti. Apie tai byloja ir Higienos instituto statistika: per pastaruosius 20 metų mirčių nuo plaučių vėžio skaičius per metus beveik nepakito – 2001 m. ši liga pasiglemžė 1449 gyvybes, 2019 m. – 1279. Tai iš tiesų turėtų priversti susirūpinti, ypač tuos, kurie patenka į didesnės rizikos susirgti plaučių vėžiu grupę.
Kam yra rizika susirgti plaučių vėžiu?
Nacionalinio vėžio instituto duomenimis, mūsų šalyje, kaip ir pasaulyje, plaučių vėžys labiausiai paplitęs tarp vyrų. Moterys serga šia liga gerokai rečiau, tačiau pastarųjų metų tendencijos ir dailiosios lyties atstovėms nėra džiuginančios, nes pastebimas moterų sergamumo plaučių vėžiu didėjimas. Šiandien ši liga jau įeina į dažniausių moterų onkologinių ligų dešimtuką.
Jau minėta, kad vienas svarbiausių rizikos veiksnių – tabako rūkymas. Kadangi šis žalingas įprotis sparčiai plinta, ypač tarp jaunimo, manoma, kad ateityje sergamumas plaučių vėžiu tik didės, o sirgti šia liga pradės daug jaunesni negu dabar žmonės. Be to, žalingas ne tik aktyvus, bet ir pasyvus rūkymas. Nustatyta, kad žmonėms, kurie nuolat kvėpuoja kitų išpučiamais tabako dūmais, rizika susirgti plaučių vėžiu yra lygiai tokia pati ir nė kiek ne mažesnė, kaip ir patiems rūkantiesiems.
Kiti rizikos veiksniai yra radono dujos, asbestas, kiti chemikalai (arsenas, anglies ir anglies dervos produktai, kt.). Taip pat didesnė plaučių vėžio rizika siejama su netinkama mityba. Užtat sveika mityba, Nacionalinio vėžio instituto duomenimis, net 20–33 proc. gali sumažinti šios ligos riziką.
Taigi žmogaus, kuriam plaučių vėžio rizika yra didžiausia, portretas būtų toks: intensyviai rūkantis vyresnis kaip 40-ties metų vyras, sergantis gretutine plaučių liga (lėtine obstrukcine plaučių liga, tuberkulioze, kt.), kuriam simptomai (kosėjimas, skrepliavimas, dusulys, kraujo atkosėjimas) sunkėja ar keičiasi ir kurio giminėje buvo sirgusių vėžiu. Tačiau ir jauna niekada nerūkiusi moteris gali susirgti plaučių vėžiu. Todėl svarbiausia profilaktika – sveikas gyvenimo būdas ir nuolatinė prevencinė patikra.
Plaučių vėžio vystymosi kelias ilgas ir nebylus
Plaučių vėžys vystosi ilgai: dešimt ir daugiau metų praeina nuo ląstelės mutacijos iki kliniškai pasireiškiančio plaučių vėžio. Be to, ligos pradžioje žmogaus dažniausiai nevargina jokie negalavimai, nes plaučių paprastai neskauda. O ir vėliau atsiradę simptomai nėra specifiniai ligai. Žmogus gali kosėti, skrepliuoti, dusti, tačiau tai gali būti ir kitų, nepiktybinių ligų požymiai. Žmogus gali manyti, kad serga bronchitu, ir nė nutuokti grėsmingos vėžio diagnozės. Plaučių vėžys gali būti nepastebėtas ir atlikus rentgenogramą. Tačiau ir patys žmonės nelinkę anksti kreiptis į medikus, nes kone visi susirgusieji plaučių vėžiu rūko, todėl mano, kad išsikosėti rytais yra normalu ir dėl to neverta susirūpinti.
Plaučių vėžio gydymas – operacija, chemoterapija, taikinių terapija ir šių metodų deriniai. Daug vilčių siejama su imunoonkologija.
Kaip sau padėti po gydymo?
Nepaisant liūdnos statistikos, neverta nuleisti rankų. Sėkmės istorijų tikrai yra, ir, net pašalinus vieną plautį, žmonės gali gyventi kone dvidešimt metų. Ir tie metai nebūtinai būna vien kova už gyvenimą: jie gali būti kupini džiaugsmo, veiklos, smagių akimirkų. Svarbu domėtis, ieškoti pagalbinių priemonių, kurios galėtų padėti greičiau sveikti, atitolinti progresavimą, komplikacijas, nesirgti kitomis ligomis, nes gerai žinoma, kad onkologinio ligonio imunitetas yra susilpnėjęs.
Taigi pagrindiniai dalykai, kuriuos reikėtų vykdyti po vėžio gydymo, yra:
• Paisyti visų gydytojo nurodymų.
• Neužsiimti savigyda ir nevartoti neištirtų, abejotinos kilmės, kokybės ir veiksmingumo medžiagų, maisto papildų ar kitų, ne mūsų šalies vaistinėse platinamų preparatų.
Gydytojai pažymi, kad onkologiniams ligoniams reikalingi ypatingi maisto papildai – jiems neužtenka vien antioksidacinio poveikio, kurį gali suteikti žaliosios arbatos, brokolių ekstraktai ir pan. Persirgusiems vėžiu papildomai rekomenduojama vartoti alkaloidų – medžiagų, kurios aptinka ir sunaikina vėžines ląsteles. Todėl šiems ligoniams, kad liga negrįžtų, ypač naudingas augalas yra ugniažolė, kadangi joje yra daugiau kaip 20 citotoksiškai ( prieš vėžį) veikiančių junginių – alkaloidų ir glikoproteinų. Tačiau kartu norintieji vartoti ugniažolę turėtų žinoti kitą labai svarbų dalyką – kad tai nuodingas augalas. Todėl, verdant arbatas, galima apnuodyti kepenis, dar labiau pabloginti ligos rodiklius. Išeitis – įsigyti saugų dozuotą preparatą vaistinėse.
Mokslo patvirtinta metodika
Po gydymo dėl papildomų priemonių, padėsiančių išvengti atkryčio, reikėtų kreiptis į gydantį gydytoją. Jeigu jums nepasisekė ir gydytojas nesidomi papildomomis priemonėmis, turėtumėte ieškoti fitoterapeuto ar kito onkologo pagalbos. Nacionalinio vėžio instituto Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje patvirtintoje pacientų stebėsenos programoje yra vėžio atkryčio profilaktikai numatytas ugniažolės preparato Lidonium vartojimas. Numatoma, kad jei pacientas stiprina imunitetą, vartoja antioksidantų, ugniažolės preparatų (pvz., Lidonium), stebi šlapimo pH, kad jis būtų šarminis (nes kai šlapimo pH yra 6–6,5), vėžio atsinaujinimo galimybės mažėja.
Lidonium skirtas mitybai reguliuoti esant susilpnėjusiam ląsteliniam imunitetui vėžio profilaktikos metu, siekiant pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę, esant skrandžio, žarnyno, kepenų, tulžies pūslės latakų, kvėpavimo takų spazmams, uždegimams. Tai lietuvių mokslininkų kartu su Nacionalinio vėžio instituto (NVI) Fitoterapijos laboratorija sukurtas produktas.
Taip pat persirgusieji onkologine liga turėtų žinoti, kad sveikata reikės rūpintis nuolat. Neužteks kurį laiką sveikai maitintis, būti fiziškai aktyviam. Gyvensenos pokyčiai turėtų tapti nuolatiniu įpročiu. Po vėžio gydymo ir norint išvengti recidyvo atkryčio profilaktika nėra vienkartinis dalykas. Ji turi būti vykdoma nuolat, mažiausiai 5-erius metus, kaip ir Lidonium vėžio atkryčio profilaktikai turi būti vartojamas ne mažiau kaip 5-erius metus.
LIDONIUM VARTOJIMAS VĖŽIO ATKRYČIO PROFILAKTIKAI: pirmus metus po vėžio gydymo rekomenduojamas 12 ciklų kursas, po to kasmet 6-erių mėnesių kursas (iki 5-erių metų). Vartojama 21 d., po to rekomenduojama 7 d. pertrauka.
Lidonium yra specialiosios medicininės paskirties maisto produktas, ne papildas, tad turi griežtas dozavimo rekomendacijas po chemoterapijos, kurios nepriklauso nuo to, ar kartu dar vartojama kitų maisto papildų.
