Susipykau su vadovu – kaip elgtis toliau?
Kiekvieną dieną mes atliekame pavedimus arba duodame užduotis. Nuo to, kaip suprantame vienas kitą, priklauso ir mūsų bendradarbiavimo sėkmė. Juk neretai problemos, pykčiai ir nesutarimai kyla dėl netiksliai suformuluotos ar suprastos užduoties. Kaip elgtis, jeigu susipykote su viršininku? Kokios galimos konfliktų sprendimo schemos?
Į klausimus atsako psichologė Irmina Čajauskienė.
Ar darbuotojo elgesys priklauso nuo to, kas kaltas konfliktinėje situacijoje – darbuotojas ar vadovas?
Žinoma, kad darbuotojo elgesys priklauso nuo to, kas kaltas konfliktinėje situacijoje, kadangi darbuotojas išgyvena skirtingus jausmus. Pvz., jei darbuotojas neatliko jam pavestos užduoties laiku ir vadovas dėl to jį apšaukė, tikėtina, kad darbuotojas išgyvens kaltę, gėdą, nerimą, baimę ir pan. Ir priešingai, jei darbuotojas nekaltas ir vadovas neteisingai jį apkaltino, darbuotojas jaus pyktį, nusivylimą, pažeminimą, menkavertiškumą, gailestį sau ir pan. Be abejonės, mūsų elgesys ir pasirenkama konflikto strategija priklauso nuo mūsų jausmų šioje situacijoje.
Kaip mes sprendžiame konfliktus, t.y. kokias konflikto strategijas pasirenkame?
Paprastai yra skiriamos penkios strategijos:
- Rungtyniavimas arba konkurencija. Stengiamasi patenkinti savus interesus, kitai pusei primetamas sau palankus sprendimas. Tačiau šį strategija retai atneša ilgalaikius rezultatus, kadangi pralaimėję mes dažniausiai pradedame priešintis. Šią strategiją tikslinga taikyti tada, kai, pvz., vadovas vardan darbuotojų saugumo ar gerovės eliminuoja priešiškai nusiteikusį grupės narį; kai sprendimą reikia priimti greitai ir tam turima pakankamai valdžios ir kompetencijos; kai jaučiama, kad kito pasirinkimo nėra, o ir prarasti nebėra ką; kai situacija kritiška ir reikia reaguoti žaibiškai.
- Prisitaikymas arba nuslopinimas. Kai priimama oponento pozicija, savi interesai neginami. Siekdami palaikyti gerus santykius su oponentu, nuneigiame konflikto egzistavimą. Beje, kartais tai būna svarbiau nei savo interesų gynimas. Ši strategija tinkama, jei konfliktas nėra gylus, rimtas. Ši strategija netinkama, jei konfliktas yra rimtas.
- Vengimas arba pasitraukimas. Kai konflikto dalyviai nesiima jokių aktyvių veiksmų, neginamos savo teisės, su niekuo nesitariama dėl sprendimo. Iš konflikto pasitraukiama emociškai (pvz., tylima) arba fiziškai (pvz., išeinama iš patalpos). Tokiu būdu iš savęs atimama galimybė paveikti situacijos eigą. Ši strategija pateisinama tada, kai konfliktas neliečia tiesioginių mūsų interesų ir mes nenorime tuščiai eikvoti jėgų. Vengimo strategija tinkama ir tada, kai tokiu būdu galima atkreipti dėmesį, kai esame beviltiškoje padėtyje. Kai jaučiamės neteisūs.
- Kompromisas. Tai abipusės nuolaidos. Neretai „dalijimas pusiau“ laikomas teisingiausiu sprendimu. Tačiau ši strategija taikytina tik tada, kai oponentų interesai yra visiškai nesuderinami, kai sprendimą reikia rasti labai greitai; kai kiti bandymai spręsti problemą buvo neefektyvūs. Tačiau jei kompromiso buvo griebtasi iškart, gerai nepaanalizavus kitų galimų sprendimo būdų, tai gali būti toli gražu ne pats optimaliausias konflikto sprendimo variantas.
- Bendradarbiavimas, tai sėkmingiausia strategija: mes aktyviai dalyvaujame konflikto sprendime, giname savo interesus, atsižvelgiame į oponento pageidavimus, randame abi puses tenkinantį sprendimą. Ši strategija ypač gera, kai problemos sprendimas labai svarbus abiem pusėm; kai abi konfliktuojančios pusės sugeba išdėstyti savo interesų esmę ir išklausyti priešingą nuomonę.
Apibendrinant, reikia pasakyti, kad mes naudojame visas penkias strategijas mūsų konfliktams išspręsti. Vienas rečiau, kitas dažniau, priklausomai nuo situacijos, kiek mums svarbu kaip konfliktas baigsis, priklausomai nuo mūsų asmenybės ypatumų, priklausomai nuo mūsų įgūdžių bei patirties sprendžiant konfliktus ir pan.
Konfliktų visiškai išvengti neįmanoma, tai gyvenimo norma. Konflikto metu susiduriama su priešingais tikslais, interesais, pozicijomis, nuomonėmis ar požiūriais, kartais nesutarimai būna labai rimti, kurių metu žmogų užvaldo nemalonūs jausmai.
Kaip darbuotojui elgtis, jei jis nekaltas, o vadovas jį išbarė visų kolegų akivaizdoje, pažemino?
Žinoma, tą sekundę, kai darbuotojas pajaučia pažeminimą, jam norisi atkurti savo vertę, jis pyksta ir nesusivaldžius galima padaryti klaidą, bandyti išsaugoti savo savivertę pažeminant savo vadovą taip pat viešai, gali įsižiebti rimtas konfliktas. Pasakyti, kaip jautiesi šioje situacijoje reikia, tačiau būtų gerai akis į akį.
Visiškai nesvarbu kas kaltas, darbuotojas ar vadovas, žeminti ir barti viešoje vietoje nereikėtų nei vienam, nei kitam. Reikėtų kalbėti apie savo jausmus, juos paaiškinti, tačiau neįžeidžiamai.
Konsultavo psichologė Irmina Čajauskienė (tel. 8*630 08731, el. paštas – psichologe.irmina@gmail.com, www.psichologijosstudija.lt)
