Tarnybinis romanas: už ar prieš?
Brigitos istorija: „Su savo būsimuoju vyru susipažinau prieš dešimt metų, kai jis atėjo dirbti į mūsų įmonę ir buvo paskirtas mano asistentu. Viskas įvyko staiga: meilė, tarnybinis romanas… Kartu dirbti tapo neįmanoma, nes tikrai ne darbo užduotys būdavo galvoje, ir tai pradėjo trukdyti darbo rezultatams. Jam teko pakeisti darbą… Esame vedę jau aštuonerius metus, auginame du puikius sūnūs.“ Tai sėkminga istorija, tačiau ir jos dalyviai buvo jauni ir nevedę…
Apie tarnybinius romanus kalbamės su neurolingvistinės psichoterapijos konsultante Linga Švaniene.
Kodėl užmezgame tarnybinius romanus?
Kaip neurolingvistinės psichoterapijos specialistė atkreipiau dėmesį į tai, kad įžangoje minimą istoriją pavadinote sėkminga. Išeitų, kad laiminga tarnybinio romano pabaiga turėtų būti šeimos sukūrimas, bet su tuo nesutinku. Gyvenimas yra kur kas sudėtingesnis, daugialypis, o žmonės skirtingi. Be to, ir šeimos sukūrimas toli gražu dar nėra istorijos pabaiga. Praėjus kuriam laikui, gali pasirodyti (ir gana dažnai pasirodo), kad laiminga tarnybinio romano pabaiga būtų buvusi jos dalyvių išsivaikščiojimas savais keliais. Kaip anekdote, kai žmona klausia: „Brangusis, ar tu žinai, kad aš esu Dievo dovana tau?“, o vyras atsako: „Žinau. Tik nesuprantu, už ką man tokia sunki dovana.“
Taigi, sąvoka „tarnybinis romanas“ reiškia, kad romantiniai santykiai tarp vyro ir moters prasideda tam tikroje vietoje – darbe ir tam tikru laiku – darbo metu. Esminė sąlyga, kad prasidėtų meilės žaidimai, yra simpatijos tarp dviejų asmenų atsiradimas. Paprastai tie asmenys būna vyras ir moteris. O situacijos gali būti įvairios. Šiuolaikinis žmogus didelę gyvenimo laiko dalį praleidžia darbe, tad natūralu, kad ir šioje aplinkoje tarp bendradarbių įsižiebia meilė.
Į klausimą „kodėl“ būtų galima atsakyti dvejopai. Iš vienos pusės, kiekvienas žmogus turi poreikį mylėti ir būti mylimas. Kita vertus, romantinių santykių dalyviai šiame žaidime gali siekti savanaudiškų tikslų – savo seksualinio patrauklumo ar galios įrodymo (visų pirma sau pačiam), karjeros, pinigų ir kt.
Galbūt dažniau tarnybinius romanus užmezga vedę žmonės, kurių netenkina santykiai šeimoje?
Reiškinio, kai vienas kitą įsimyli du jauni vienoje darbovietėje dirbantys santuokinių ryšių neturintys žmonės, paprastai net nevadiname tarnybiniu romanu. Romanas prasideda, kai vienas iš jų arba abu jau turi savo šeimas, tačiau neatsispiria nuotykiui iš šalies. Natūralu, kad nesklandumai šeimoje gali pastūmėti vieną ar abu sutuoktinius ieškoti kompensacinių santykių kitur, pvz., darbe.
Tarkim, po šeimyninio skandalo šeimos galva darbe ima rėžti sparną apie simpatišką sekretorę. Taip jis nesąmoningai siekia atkeršyti žmonai už patirtas nuoskaudas. Galimas dalykas, kad ir sekretorė leidžiasi į meilės nuotykį, turėdama savų išskaičiavimų – intymi naktis su bosu gali tapti startiniu kilimo karjeros laiptais šūviu.
Kaip atpažinti, ar tai bus tik romantiniai santykiai darbe, ar tai išvis trumpalaikis susidomėjimas, o galbūt visa tai baigsis vestuvėmis?
Jau minėjau, kad romantinių santykių tikslas nebūtinai yra vestuvės. Aukščiau pateikiau pavyzdį, kad meilinimasis bendradarbiui gali būti kaip kerštas sutuoktiniui ar kaip karjeros darbe siekimas. Galimi ir kiti variantai. Pavyzdžiui, du vieniši bendradarbiai susitikinėja kaip pora, iš tiesų vienas kitu per daug nesidomėdami. Jiems patogi tokia situacija, kai turi kitą žmogų „po ranka“, kai gali patenkinti seksualinius poreikius. O apie santuokos sukūrimą nė vienas iš jų negalvoja. Tokių santykių variantais būtų, kai vienas iš jų ar abu yra vedę ir be rimtesnių įsipareigojimų naudojasi vienas kito „paslaugomis“. Paprastai tokių romanų dalyviai nelinkę į savo santykius žiūrėti per moralinių normų prizmę.
A.Maslou išskiria du meilės tipus: tikrą nuoširdžią B tipo meilę (nuo angl. žodžio being) ir nevisavertę D tipo meilę (nuo angl. žodžio deficiency). Aukščiau paminėti atvejai – D tipo meilės pasireiškimas, kai kitas žmogus yra išnaudojamas savo tikslams, juo manipuliuojama (dažnai tai daro abi pusės). Tokie santykiai, net ir pasibaigę vestuvėmis, jei neperaugs į B tipo meilę, liks nevisaverčiai, ir sutuoktiniai kiekvienas atskirai toliau tęs paieškas „kažko tikro ir amžino“.
Tik kito atžvilgiu jausdami tikrąją B tipo meilę, mes gėrėsimės partneriu, jį gerbsime, būsime dėkingi vien už tai, kad jis (ji) yra tokie, kokie yra. Tiesa, reikia pripažinti, kad net ir sėkmingose santuokose pasireiškia abu meilės tipai, tačiau čia vyrauja B tipas.
Aš neatsakiau į klausimą, kaip atpažinti, ar tarnybinis romanas baigsis po kelių susitikimų lovoje, ar pavirs tvirtais santuokos saitais. Tai priklauso nuo to, ko siekia ir ko gali siekti kiekvienas iš poros dalyvių. Sakydama „ko gali siekti“, turiu omeny skirtingus asmenybių išsivystymo lygius. Vieniems užtenka savo ego įsitvirtinimo per kitą, kitiems norisi savęs kaip šeimos žmogaus saviraiškos, realizavimosi mamos ar tėčio vaidmenyse, tretiems reikia dar daugiau…
Ar, užsimezgus tarnybiniam romanui, būtina, kad vienas iš partnerių pakeistų darbą? Teko girdėti, kad kai kuriose darbovietės net darbo taisyklėmis yra draudžiama užmegzti meilės santykius su bendradarbiais.
Jei darbdaviai nusprendžia įtraukti į darbo taisykles tokius draudžiančius punktus, tai reiškia, kad jie turi tam pagrindo. Romantiniai santykiai gali užvaldyti darbuotojus taip, kad darbui nebeliks vietos. Šiais atvejais geriau aistras palikti vakarui ir nakčiai, savaitgaliams ir atostogoms. Jei atskirti meilės ir darbo sričių nepavyksta, sprendimas vienam iš poros narių pakeisti darbovietę gali būti puiki išeitis. Panašu, kad taip atsitiko ir straipsnio pradžioje pateiktos istorijos dalyviams.
Iš kitos pusės, žinau ne vieną porą, kurie abu sėkmingai darbuojasi tame pačiame darbe, sėdi tame pačiame kabinete ar kartu vykdo bendrą verslą. Galima pastebėti, kad galimybė sutuoktiniams (ar įsimylėjusiems) efektyviai dirbti kartu priklauso nuo jų asmenybių išsivystymo lygio.
Taisyklės ir principai pirmiausia reikalingi žemiausio lygio žmonėms, kuriems meilė (savaime suprantama, kad D tipo meilė) ir partneris reikalingi savo ego išreikšti ir nevisavertiškumui paslėpti tiek nuo savęs, tiek nuo kitų. Sėkmingai socializavęsi žmonės sugeba suderinti meilės ir darbo santykius taip, kad jie ne tik netrukdo, bet ir papildo vienas kitą, suteikdami papildomų spalvų tiek darbui, tiek meilei.
Dėkojame už pokalbį.
Daugiau informacijos apie neurolingvistinės psichoterapijos konsultantę Lingą Švanienę rasite tinklalapyje www.psichologaspades.lt (tel. 8 679 66811, el. paštas – psichologaspades@gmail.com)
