Vaikų patyčios: užkirsti kelią turėtų suaugusieji?
Vasarą nekantriai laukęs rugsėjo 1-osios, nes buvo pasiilgęs mokyklos draugų, praėjus porai mėnesių atsisako į ją eiti. Išėjęs iš namų, mokyklos nepasiekia ir visą pamokų laiką vaikščioja parke ar važinėja autobusu. Dažna tokio elgesio priežastis – patyčios. Kodėl vieniems vaikams kyla noras tyčiotis, šaipytis, skriausti kitus? Kaip elgtis skriaudžiamajam? Ką daryti tėvams?
Kalbamės su VšĮ „Vaikų linija“ psichologe Ivona Suchodolska.
Ar vaikų skambučiai dėl patyčių – pagrindiniai? Patyčių formos – kaip dažniausiai skriaudžiami vaikai?
Iš tiesų, patyčios yra viena dažniausių temų, keliančių vaikams daug nerimo, baimių. Pagal dažnumą, patyčios yra viena dažniausių temų iš visų sunkumų, apie kuriuos mums pasakoja vaikai, šalia santykių su tėvais ir bendraamžiais apskritai.
Pasak tyrimų rezultatų, dažniausiai patiriamos žodinės patyčios. Tai pravardžiavimas, erzinimas, užgauliojimas, rašinėjimas nemalonių dalykų, t.t. Fizinių patyčių – mušimų, spardymų, stumdymų – yra mažau. Tačiau ši patyčių forma kartu su psichologiniais išgyvenimais gali sukelti ir fizinių sužalojimų, negalavimų.
Šiais visuotinio kompiuterizavimo laikais svarbią vietą užima elektroninės patyčios, kurių skaičius galbūt ir mažesnis, tačiau vaikui daroma žala gali būti daug didesnė. Juk kai vaiką skriaudžia klasėje, patyčias mato 15-20 bendraklasių. O socialiniuose tinkluose platinamus pašaipius komentarus gali perskaityti šimtai, t.y. daug didesnis žmonių ratas.
PSO duomenimis, Lietuvoje apie 28 proc. moksleivių patiria besikartojančias patyčias. Tai gana didelis skaičius, palyginti su kitomis šalimis, pvz., Skandinavijos, kur patyčias patiria apie 5 proc. vaikų.
Galbūt nemažai tėvų nė nepastebi, kad jų vaiką skriaudžia? Kokie požymiai išduoda, kad jų atžalai mokykloje blogai?
Vaikas gali ir nepasakoti apie patyčias, nes tai yra skaudus išgyvenimas. Kita vertus, kad vaikas papasakotų, tėvams svarbu domėtis jo gyvenimu: kaip jis jaučiasi mokykloje, kaip jam sekasi, su kuo draugauja, ar yra bendraklasių, kurių nemėgsta, kodėl ir t.t. Užduodami šiuos klausimus, tėvai supras, kas vyksta mokykloje. Domėtis reikia nuoširdžiai, ir jeigu vaikas tai jaučia, jis dažniausiai papasakoja ir apie patyčias.
Yra ir požymių, kurie galėtų byloti, kad vaikui mokykloje nėra gerai. Visų pirma, tai pasikeitęs elgesys. Anksčiau buvęs aktyvus ir bendraujantis – tampa uždaras, noriai ėjęs į mokyklą – staiga ima jos vengti, skųstis, kad skauda galvą, pilvą ir pan. Iš mokyklos grįžta nuliūdęs, piktas, su sugadintais daiktais, mėlynėmis arba staiga pradeda eiti į mokyklą kitu keliu, ir t.t.
Kodėl vieni vaikai skriaudžia kitus?
Patyčios – tai tyčinis pasikartojantis agresyvus elgesys, sąmoningas skaudinimas kito. Iš kur jis kyla? Vaikai yra puikūs mokiniai, jie labai gerai išmoksta tokio elgesio, kokį mato aplink save: šeimoje, visuomenėje, žiniasklaidoje, kt. Lietuvoje yra nemažai agresyvaus elgesio tarp suaugusiųjų, pvz., smurtas šeimoje vis dar yra rimta ir dažna problema. Jeigu vaikas auga tokioje aplinkoje, jis išmoksta būtent tokio elgesio. Dideli, deja, mūsų šalyje ir savižudybių rodikliai, o savižudybė – taip pat agresija, tik nukreipta į save. Paskaitykite socialinių tinklapių komentarus – kiek pažeminimų, skaudžių atsiliepimų, purvo pyla suaugusieji. Kokias išvadas iš to padarys vaikas? Kad tai yra norma ir elgsis panašiai. Tad plačiąja prasme – tai ir yra patyčių priežastis.
Patyčių prevencija – skatinti draugišką pagarbų bendravimą. Kuo daugiau mokykloje skatinamas draugiškas bendravimas, gebėjimas įsijausti į kito būseną, pagarba, tuo mažiau vietos lieka patyčioms. Patyčios – išmokstamas elgesys: jeigu vaikai išmoko tyčiotis, jie gali išmokti ir gražaus draugiško bendravimo.
Kodėl dauguma palaiko skriaudiką ir labai mažas kas užstoja skriaudžiamąjį?
Patyčios nuo kitų agresijos formų skiriasi tuo, kad joms reikalinga publika. Patyčios paprastai vyksta, kai yra žmonių, kurie palaiko arba stebi. Patyčių situacijoje neįmanoma nieko nedaryti, nes jeigu tiesiog stovi ir žiūri, vadinasi, prisidedi prie patyčių.
Kodėl neužstoja? Priežasčių gali būti daugybė. Dažniausia – baimė, kad ir pats gali tapti patyčių objektu. Kitas dalykas, galbūt skriaudėjas yra klasės lyderis, ir kiti vaikai norėdami irgi būti populiarūs, siekia sutarti su skriaudėju-lyderiu. Gali būti ir taip, kad patyčias stebintys vaikai tiesiog nežino, ką jiems reikėtų daryti, kur kreiptis pagalbos, nenori, kad juos vadintų „skundikais“, nors kreipimasis pagalbos patyčių situacijoje kaip tik yra tinkamas ir skatintinas elgesys.
Kad patyčių mažėtų, reikia drausminti skriaudėjus, kad jie sulauktų pasekmių už netinkamą elgesį. Reikia padėti skriaudžiamiesiems vaikams, ir taip pat reikia dirbti su stebėtoju auditorija, didinti jų sąmoningumą, aiškinti, kad nuo kiekvieno iš mūsų priklauso patyčių paplitimas. Ir jeigu nedrąsu įsikišti į patyčias, tai būtina apie jas pranešti suaugusiesiems. Svarbu suprasti, kad vaikas, kuris patiria patyčias, neturi būti paliktas vienas dorotis su patyčiomis, nes tai nėra vieno vaiko jėgoms.
Ką jaučia skriaudžiamas vaikas? Kaip patyčios gali pakeisti jo asmenybę, atsiliepti jo psichikai, elgesiui, gyvenimui?
Patyčios sukelia baimę, nerimą, pyktį, pažeminimo, bejėgiškumo jausmus ir pan. Tai gali atsiliepti mokslui, nes vaikas gali praleidinėti pamokas, jis gali jaustis fiziškai prasčiau, pasireikšti įvairūs psichosomatiniai negalavimai: galvos, pilvo skausmas, ir t.t.
Ilgainiui gali pasireikšti nerimastingumas, didėti nepasitikėjimas savimi, vystytis nesaugumo jausmas socialinėse situacijose, ir apskritai formuotis bejėgė pozicija gyvenime – kad nuo manęs niekas nepriklauso, kad nieko negaliu padaryti, pakeisti. Kraštutinė pasekmė – vaiko mintys ar ketinimai nusižudyti. Be abejo, tokie scenarijai nebūtinai vystysis visiems vaikams, nes patyčių pasekmės labai priklauso nuo jų trukmės, formos, sunkumo. Greitai pastebėtos ir neutralizuotos patyčios sunkių ilgalaikių pasekmių paprastai nesukelia. Tačiau kuo ilgiau patyčios trunka, kuo skausmingesnės jos yra ir vaikas jaučiasi paliktas vienas, nesijaučia turįs į ką atsiremti, tuo rizika didesnė, kad tai paveiks žmogų ilgam.
Vaikui, iš kurio tyčiojamasi, labai svarbu turėti palaikymą. Jeigu jis neturi palaikymo klasėje ar kitoje aplinkoje, kurioje tyčiojamasi, labai svarbu, kad jo gyvenime būtų vietų, kur jis rastų teigiamą bendravimo patyrimą. Tai gali būti palaikantys tėvai, supratingas mokytojas, geras draugas, arba mėgstama vaikui veikla, kurioje jis gali save realizuoti. Tai irgi gali atsverti skaudžią patirtį ir skriaudas, palengvinti sunkių jausmų išgyvenimą.
Ką daryti tėvams: bėgti į mokyklą, sakyti „duok atgal“?
Dažniausi tėvų patarimai – duok atgal arba nekreipk dėmesio. Deja, nei vienas jų nėra konstruktyvus. Sakydami „duok atgal“, skatiname agresiją, mokome jėga spręsti sunkumus. Be to, jis gali sukelti neigiamų pasekmių, nes atgal duodantį vaiką gali apkaltinti, kad būtent jis ir yra skriaudėjas. Patiriantis patyčias vaikas yra silpnesnėje pozicijoje, jis negali apsiginti ir sakydami „duok atgal“, tarsi paliekame jį patį spręsti problemą, kurią turėtų spręsti suaugusieji. Nekreipti dėmesio irgi nėra tinkamas patarimas, nes taip tarsi nuvertiname vaiko sunkumus, jausmus.
Vaikams dažnai neramu apie patyčias kalbėti su tėvais, nes jie bijo staigios jų reakcijos: kad jie atbėgs į mokyklą, puls skriaudėjus klasėje, skambins jų tėvams ir pan. Vaikas, iš kurio šaipomasi, jaučiasi bejėgis, o jeigu dar ir tėvai puls kažką daryti į jį neatsižvelgdami, tai taip pat nėra tai, ko vaikas nori. Todėl pirmas patarimas – neskubėti, išklausyti vaiką, leisti jam išsikalbėti, suprasti ko jis nori. Ši pirminė pagalba labai svarbi, nes išsikalbėjus jaučiamas palengvėjimas. Antras patarimas – pagirti vaiką už tai, kad jis papasakojo: „Labai gerai, kad man papasakojai, ačiū tau, tai yra labai svarbu, mes kartu su tavimi ieškosime ir galvosime, ką galima padaryti“.
Kartais vaikai gali jaustis kalti dėl to, kad iš jų tyčiojasi. Svarbu jokiais būdais nesakyti „O ką padarei, kad iš tavęs tyčiojasi? Kodėl iš tavęs tyčiojasi?“ Taip kaltė verčiama vaikui. Reikia nuimti kaltę, sakyti, kad „tu nesi kaltas dėl to, kas su tavimi vyksta, niekas neturi teisės taip su tavimi elgtis, niekas neturi teisės iš tavęs tyčiotis“. Palaikymas yra svarbiausias.
Kitas žingsnis – kartu su vaiku išsiaiškinti, kas yra skriaudėjas, kiek jų yra, kiek laiko trunka patyčios, kada prasidėjo, jei tyčiojamasi elektroniniu būdu – įrašyti įrodymus. Jeigu patyčios vyksta mokykloje, reikėtų kartu su vaiku, o ne už jo nugaros, kreiptis į mokyklą. Rasti klasės auklėtoją ar kitą mokytoją, kuriuo vaikas pasitiki. Kartais vaikai bijo, kad juos vadins skundikais. Tad svarbu pabrėžti, kad tai nėra skundimas, kad skriaudėjų elgesys nėra tinkamas, kad patyčios negali tęstis, kad skriaudikai turėtų būti sudrausminti.
Patarimai skriaudžiamiems vaikams?
Vaikams patariame netylėti, nelikti vieniems, o papasakoti apie skriaudas, aiškiname, kad jie nėra atsakingi už šią situaciją. Suaugusieji, o ne vaikai, turėtų stabdyti patyčias. Kita vertus, su vaiku galima aptarti, ką jam daryti pačioje patyčių situacijoje, pamodeliuoti įvairius variantus, pasiruošti, kad kitą kartą susidūręs su skriaudėju jaustųsi drąsiau. Dažnai skriaudžiamas vaikas jaučia baimę, nerimą, kai jį skriaudžia, kas gali matytis iš jo nuleistos galvos, susigūžimo, nerimastingų judesių ir akių kontakto vengimo. Siūlome pabandyti pažvelgti skriaudėjui į akis ir ramiu tonu pasakyti: „Baik, man nepatinka, kai tu taip šneki, tu neturi teisės manęs pravardžiuoti“. Ir tą akimirką vaikui jau būna laimėjimas, nes jis išdrįso pasipriešinti skriaudėjui.
Patarimai gali būti skirtingi atsižvelgiant į tai, kaip ir kur vyksta patyčios. Pvz., galima patarti nebūti vienam, vengti vietų, kur renkasi skriaudikai ir pan. Galima patyčias nuleisti juokais, ypač, kada skriaudėjai tyčiojasi panašiomis formuluotėmis dėl svorio, drabužių ir pan. Galima iš anksto sugalvoti, kaip neįžeidžiant kito juokais atsakyti į pašaipas.
Dėkojame už pokalbį.
Daugiau informacijos apie patyčias rasite tinklalapiuose www.vaikulinija.lt, www.bepatyciu.lt
